Didelės įmonės CEO vasarą atostogaudamas Nidoje užėjo į vietinę kavinę atsigerti kavos. Viduje jis pamatė keletą staliukų, labai jaukią, namūdišką aplinką, už prekystalio kavą gaminantį ir su lankytojais juokaujantį vyrą – kavinės darbuotoją. Kavinė buvo pilna gyvybės – nusėsti staliukai, knygas skaitantys poilsiautojai, pusryčių blynais besimėgaujančios šeimos bei gyva, niekada nesibaigianti lankytojų eilė. Sulaukęs savo eilės, CEO užsisakė kavos ir už prekystalio dirbančiam vyrui pažėrė komplimentų dėl kavinės jaukumo, skanios kavos bei lankytojų srauto. Taip pat paklausė – kiek laiko ši kavinė jau veikia, norėdamas suprasti iš kur tokia sėkmė. Kavinės darbuotojas atsakė „Jau trečias sezonas kaip dirbame“ CEO garsiai…
Mano interviu Verslo Žiniose, kaip galima buvo tikėtis, išjudino nemažai po akmeniu gyvenančių ir visur aplinkui tik žūlikus ir vagis matančių tautiečių. O išjudinti jie, žinoma, plūsta į komentarus. Tikrai suprantu, jog bet koks viešumas nori nenori visą laiką iššauks dalį neigiamų reakcijų. Maisto bankas paskelbia apie naujai įsigytus automobilius, padėsiančius pristatyti maisto prekes ir tolimiems izoliuotiems kaimams – „pinigų įsisavinimas“, šaukia komentaruose. Niekam nežinomas verslininkas skiria 250k be jokių kabliukų medikams per COVID19 – „jau išpirkinėja kaltę“ arba „vogtus pinigus lengva dovanoti“, šaukia komentaruose. Mes lietuviai, juk nesame patys pozityviausi. Didžioji dauguma, ypač viešai nuomonę reiškiančių piliečių, savyje per…
Kaip jau rašiau pirmoje šio įrašo dalyje – pajamos ir išlaidos yra kaip diena ir naktis. Ne tai, kad labai skirtingi, o tai, kad eina vienas po kito. Todėl jeigu dar neskaitėte, rekomenduoju pradėti nuo įrašo apie pajamų valdymą. O išlaidas nuodugniai sekti aš pradėjau ganėtinai neseniai ir tą darau jau apie 10 mėnesių. Kiekvienas esame skirtingas ir kai kuriems žmonėms išlaidų sekimas yra ne tai, kad būtinas, bet tiesiog privalomas stabiliems finansams užtikrinti. Aš asmeniškai niekada nebuvau išlaidūnas. Niekada neturėjau vartojimo paskolų, nepirkau į kreditą ir tiesiog – natūraliai gyvenau pagal tuo metu gaunamas pajamas, o ne ateities lūkesčiais.…
Išlaidos. Vienas žodis, kuris gali būti pokalbio žudikas. Ar šeimoje, ar darbe, ar draugų būryje, šis žodis, ypač sujungtas su „valdymas“, „mažinimas“ ar „optimizavimas“, tikrai neneša pozityvios auros ir asocijuojasi su nepritekliumi, savęs ribojimu ir apskritai laisvės praradimu. Tačiau, čia yra blogas apie pinigus. O pajamos ir išlaidos yra kaip diena ir naktis. Ne tai, kad labai skirtingi, bet tai, kad eina vienas po kito. Kaip jau supratote iš mano praėjusio įrašo – pinigų niekada nebus gana. Todėl nori nenori, kad ir kiek uždirbtum, išlaidas valdyti privalai. Nesakau, kad privalai jas sekti iki cento, gyventi pagal biudžetą ar kitaip mažinti…
Ar atsimenate studentavimo laikus, kai visą mėnesį pragyventi galėjote už 500 litų? Taip, buvo šioks toks nepriteklius, na, bet išgyventi pavyko. Dabar su tais pačiais 150 Eur nelabai ką nuveiksi ir sakysite man – bet juk infliacija!!! O aš atsakysiu, kad taip, iš dalies kalta pinigų infliacija, bet didžioji dalis atsakomybės krenta ant kito tipo infliacijos – gyvensenos. Gyvensenos infliacija, tarptautiniuose žodynuose žinoma kaip lifestyle inflation, yra reiškinys, kai augant jūsų pajamoms, auga ir išlaidos. Na, čia turima omenyje, kad jeigu studentavimo laikais galėjote dalintis kambariu su kitu žmogumi, tai pasiekus tam tikrą amžių jau net bendra laiptine su kitais…