Man jau ir šiaip visai patinka daryti savo investicijų apžvalgas, bet kai viskas raudonuoja – patinka dvigubai. Keistas fetišas? Nemanau. Patinka todėl, kad turbūt kaip ir jūs – aš irgi bijau, kad viskas čia sugrius velniop. Kad ilgus metus kauptas kapitalas praras dalį vertės ir mano nuosekl disciplina kas mėnesį taupant bus daugmaž perniek. O visų apdainuota sudėtinių palūkanų magija manęs realiai nepalies, nes būsiu tas nelaimingas vargšiukas, kuriam tik pradėjus investuoti rinkos ėmė ir sugriuvo. Ir taip mąstau dar iki šiol. Bet, manau, priešingai nei jūs, aš savo užantyje turiu rimtą ginklai kovai su šiomis pražūtingomis mintimis. Tai –…
Mano rašomas investavimo dienoraštis šiaip neturi daug prasmės. Juk jau išdaviau savo strategiją – VWCE & chill ir taip kas mėnesį pildant iki orios senatvės.Tai kiek čia galima pilstyti iš tuščio į kiaurą, jeigu esminis blog’o patarimas jau išduotas? Bet pasyvus investavimas nors ir neįtikėtinai paprastas, iš tiesų yra labai sunkus psichologiškai. Ir viskas tik dėl to, kad mes kaip žmonės esame nuostabūs ir nelabai racionalūs individai, pilni įvairių psichologinių bei kognityvinių sutrikimų. VWCE & chill yra absoliučiai užtikrintas kelias į šešis nulius, bet tik ant popieriaus. Realybėje, deja, įsijungia aibė elgsenos rizikų, kurios gali užkirsti tam kelią tiek man,…
Klasikinė situacija – nusipirkai sau butą už 100k Eur, po 5 metų tikrini skelbimus aplink ir matai, kad panašūs butai jau eina po 150k. Yessss, +50k Eur, sakai draugams prie alaus ir džiaugiesi savo puikiu finansiniu sprendimu atliktu prieš 5 metus įsigijant būstą. Bet ar tikrai yra kuo džiaugtis? Nors asmeninio NT augimas yra puikus įrankis didinti asmeninį turtą ant popieriaus, bet +50% prie NT prieaugio (kuriame gyveni) nebūtinai lygu +50% pasiektų investuojant į ETF’us. Pvz., mano atveju, aš tikrai žinau, kad dabartinis butas, kuriame gyvenu, nėra tas paskutinis šeimos būstas, kuriame auginsime vaikus ir gyvensime iki senatvės. Dar laukia…
Tema nėra smagi, bet nesmagiau būtų daug metų sunkiai kaupti kaupti, o po to visos santaupos atitenka valstybei, o ne jūsų vaikams. Tad rugsėjį aiškinausi kas vyksta su mano investicijomis man numirus. tl;dr; – jeigu nesusitvarkysi higienos, palikimo artimieji gali ir nesulaukti. Tad tame įraše atskleidžiau, kad minimali finansų higienos priemonė – kasmetinis laiškas žmonai, mamai, tėčiui, broliui, draugui ar kažkam kuo pasitiki. Net nebūtinai tam, kuris gaus palikimą, bet kažkam kas gali sekti instrukcijas ir susigaudyti internetuose. Laiškas ne tam, kad atskleistum prisijungimo vardus ir slaptažodžius (nėra saugu) ar net sumas, o bent tam, kad jie žinotų kur tų santaupų…
Pastaruoju metu sukasi daug minčių apie pinigus. Aišku yra etatinės mintys – kaip uždirbti daugiau, kur investuoti, bet dabar pasirodė ir kiek kitokių – kas man iš tų pinigų? Žinoma, gal čia depresyvus tamsus lapkritis, gal gyvenimo branda ir, sakysite, pagaliau jaunuolis pradeda suprasti, kad ne piniguose laimė ir pagaliau baigsis taupymai, bei prasidės gyvenimas. Bet! Kad ne piniguose laimė aš jau dėsčiau prieš du metus (labai geras įrašas, rekomenduoju), o prieš cielus 5 metus per gyvenimo infliaciją jus bandžiau įtikinti, kad šiaip pinigų niekada nebus gana, tai kas čia dabar tokio kitaip? Turbūt nieko labai naujo, tiesiog per gyvenimišką…