Kas man iš tų pinigų?
Pastaruoju metu sukasi daug minčių apie pinigus. Aišku yra etatinės mintys – kaip uždirbti daugiau, kur investuoti, bet dabar pasirodė ir kiek kitokių – kas man iš tų pinigų?
Žinoma, gal čia depresyvus tamsus lapkritis, gal gyvenimo branda ir, sakysite, pagaliau jaunuolis pradeda suprasti, kad ne piniguose laimė ir pagaliau baigsis taupymai, bei prasidės gyvenimas.
Bet! Kad ne piniguose laimė aš jau dėsčiau prieš du metus (labai geras įrašas, rekomenduoju), o prieš cielus 5 metus per gyvenimo infliaciją jus bandžiau įtikinti, kad šiaip pinigų niekada nebus gana, tai kas čia dabar tokio kitaip?
Turbūt nieko labai naujo, tiesiog per gyvenimišką patirtį ir anekdotinius savo pavyzdžius pajaučiau, kad, blemba, knygas visgi ne durniai rašo ir būna ten teisybės. 😀
Ką tik šviežiai perskaičiau naują Morgan Housel knygą “The Art of Spending Money”. Čia to paties autoriaus kur parašė mano mėgstamiausią finansų knygą Pinigų Psiochologija.
Knyga gavosi tokia vidutinė, bet vistiek minčių sukėlė įvairių, tačiau esminė ir pagrindinė – pinigų stygius niekuomet nėra finansinė problema, o psichologinė. Ir tai reikia spręsti dar būnant biednam.
Noriu atlikti viešą savirefleksiją ir tiesiog išberti mintis, kas šiuo metu ant liežuvio galo.
Gyvenimo infliacija
Rimčiausia finansinė problema, kad uždirbant daugiau, natūraliai pradedi norėt daugiau. Užsisuka hedonic treadmill, kai naujai pakilęs gyvenimo lygis tampa nauju baseline, ir tau vėl atrodo, kad trūksta “tik šiek tiek daugiau” iki laimės. O su kiekviena didesne alga, su kiekvienu didesniu būstu, su kiekviena nauja mašina ta laimė niekada ir neateina.
Gyvenimo infliaciją jau aiškinau atskiru įrašu, bet esmė šiam grafikiuke:
Gyvenimo bazė pradeda kainuoti brangiau, nes tu vis upgreidini gyvenseną:
| Amžius | Automobilis | Būstas | Atostogos |
| 20-metis | nėra | bendrabutis | Palapinė prie ežero |
| 30-metis | 15 metų Golf’as | 1 kambario Pašiluose | Palanga |
| 40-metis | 5 metų Passat’as | 2 kambariai Centre | Turkija |
| 50-metis | Naujas lizinginis SUV | Kotedžas Kalnėnuose | Tailandas |
Normalu ir natūralu, tačiau…Mes priprantame prie gero gyvenimo greičiau, nei spėjame jį pajusti.
Vakarykštis svajonių pirkinys šįryt jau atrodo kaip norma. Kūnas aklimatizuojasi prie naujos bazės.
Tai čia tokia teorija. Atrodo, kad aš gi apsiskaitęs, viską žinau ir tikrai nepapulsiu, bet kur tau.
6nuliai pavyzdys
3 metus mąsčiau ir svajojau apie naują būstą. Senasis atrodė ir labai mažas, ir padėvėtas, atrodė net svečius kviestis nėra labai faina. Su žmona svajojom kaip viskas keisis naujame bute – švęsim šventes, įsirengsim kaip norėsim, pagaliau bus vietos hobiams, šuniui.
Taip, visa tai įvyko – fainas butas, švenčiam šventes, įsivaikinom šunį, bet nepraėjo nė 2 metai nuo įsigijimo ir aš pašonėj jau pavartau aruodą ir pažiūriu koks čia galėtų būti sekantis, dar geresnis būstas. 👀 Nu nes dabartinis patapo baziniu, aš įpratau. Geras būstas, bet juk skelbimuose matau geresnių ir dabartis jau tuomet nebe taip džiugina.
Labai blogas mąstymas, bandau iš to išeiti, bet sunku pasipriešinti šitam kapitalizmo programavimui. Ar aš čia vienas toks psichas?
Kol neturiu = atrodo daug vertingiau
Ši mintis ypač gerai išplėtota mano minėtoje knygoje The Art of Spending Money.
Jos esmė: daugiausia emocinės grąžos gauname ne iš pirkimo, o iš laukimo. Kai taupai, pasiskaitinėji, domiesi, svarstai ir net save įsivaizduoji naudojantis ta nauja mašina, lankantis toje naujoje šalyje, leidžiant laiką grilinant naujai įrengtoje terasoje.
Psichologai tą vadina impact bias – mes pervertiname būsimos patirties teikiamą džiaugsmą. Grafikiukas, kurį aš dažnai patiriu, atrodo taip:
Baisiausia, kad paturėjus ir po to praradus, aš net sakyčiau psichologinis skausmas gali būti dar didesnis nei, kad niekada neturėjus. Todėl vidinis variklis niekada ir nesustoja – reikia daugiau, geriau. O tai vargina.
6nuliai pavyzdys
Tokių pavyzdžių turiu į valias, bet paskutinis yra automobilio įsigijimas. Tarp darbų buvo apie pusmetis, kai gyvenau be automobilio ir save buvau įtikinęs, kad galiu suktis tik su Bolt Drive’u ar CityBee, nes kam man tas automobilis (į darbą nueinu, vaikų neturiu). Bet tuomet pasipylė visokie ežeriukai, sodybėlės, pajūris ir kitos veiklos, dar su šuniu.
Nusprendžiau pirkti, moto buvo “svarbu važiuotų”, bet pradėjus gilintis, skaitinėti, aišku biudžetas pradėjo kilti, jau nesinori jaunystėje turėto kibiro, nesinori galvos skausmų. Visa laime, vistiek esu racionalus, tai biudžetas nepakilo iki 50-70k SUV’ų (o juk galėčiau sau leisti), bet polizinginis 4 metų senumo auto vistiek išėmė 20k iš investicijų.
Nieko tokio, tam gi ir uždirbu, kad kažką pirkčiau, tai pirkinio nesigailiu. Tačiau… džiaugsmas tęsėsi gal mėnesį? Dabar tai jau tapo nauju baseline’u ir, tiesa pasakius, tas, dabar jau 6 metų senumo polizinginis, pradeda kažkiek nervinti. Nepadeda ir draugai su savo daug brangesniais SUV’ais.
Įsivaizduoju save už to vairo, nu ir jau tada tai tikrai būsiu pilnai laimingas, ar ne? :)) Turbūt kokį mėnesį, iki kol susikurs naujas baseline’as.
Kiek tau reiktų, kad jau būtų gana?
Labai įdomus klausimas, atsakykite sau – kiek pinigų tau reikėtų, kad jaustumeisi finansiškai ramiai?
Juokinga, kad per šimtus skirtingus apklausų skirtingose šalyse, žmonės dažniausiai atsako dvigubai negu dabar turi/uždirba.
- jei žmogus uždirba 800€ – ramybę suteiktų 1600€.
- jei uždirba 2000€ – jau reikia 4000€.
- jei uždirba 5000€ – sakys ramybė ateina ties 10,000€.
- jei žmogus multimilijonierius – jam reikia dvigubai daugiau, kad jau tikrai būtų ramu.
Nu okei, dėl tų multimilijonierių nežinau, nieks jų neapklausia, bet juk visi matome tuos jau prakutusius verslininkus su billions ties jų vardu, kurie toliau sako kaip keliasi 5 ryto ir dirba 70-80hr savaites. Kam jiems dar vienas B?
Lietuvoje yra keletas apklausų – Lietuvos bankas kas metus vykdo namų ūkių apklausą, kur nepaisant tavo dabar turimų pajamų, visiems trūksta tų papildomų 400-500 Eur/mėn iki pilnos laimės. Vat tada tai ramiai gyvensiu, sako Petras vidutinysis (average Joe, tik lietuviškai?).
Yra ir labai šviežia Citadele apklausa, kur žmonės sako jaustųsi jau labai finansiškai saugūs su 3k Eur/mėn. alga. Žinot koks dabartinis atlyginimų vidurkis? Tai aišku, kad 1.5k Eur.
Duokite dvigubai, nu ir tada jau būsiu ramus.
6nuliai pavzydys
Aš gal ne tiek per algą, bet šitą efektą labai jaučiu per investicinį portfelį ir santaupas.
Kai turėjau 25k portfeliuką, nu atrodė su 50k tai tikrai jau būsiu labai ramus, nes tada dar atlikdavau tokią mental matematiką – imdavau ką turiu, padalindavau iš plius minus mėnesinių išlaidų ir sau sakydavau – 18 mėnesių galėčiau išgyventi likęs be darbo ir be pajamų. Nu labai gerai, bet jeigu vietoj 1.5 metų būtų 3 metai – va tada tai tikra ramybė.
Dabar portfelis apie 450k, tai kiek mėnesių išgyvenčiau be darbo nebeskaičiuoju, bet nuoširdžiai, jausmas vis dar labai panašus, kad – nu būtų koks 1M, tai tuomet jau tikrai gana ramu. Dabar suma tokia kaip ir didelė, bet dabar ir gyvenimas brangesnis, ir ambicijos kitos. Atėmus būsto paskolą išvis nebelabai kas lieka.
Nežinau – va duotumėt milijoną, va tuomet tai tikrai būtų ramu, sako 6nuliai vidutinysis.
Ar aš tikrai to noriu?
Draugas nusipirko butą Palangoje. Su paskola, mokėjo daug, Lietuvoj vasarų kokybė kelia klausimų ir racionaliai neaišku kada atsipirks toks pirkinys skaičiuojant ten išties praleidžiamas dienas (su šitu sutinkame abu). Bet nu nusipirko.
Pasakoja man visus pliusus – gali lėkti neplanavęs, turėti kaip antrus namus, gali net dalintis ta laime su artimaisiais, įleidžiant savaitei tėvus ar kokius artimus draugus. Jei užknis, galės išnuomot. Žiū, dar ir NT vertė užkils, tai čia realiai turi prabangos prekę, bet kaip ir investuoja ir gali viskas atsipirkti.
Nu paklausau ir tie argumentai mane įtikina – aš pats šiek tiek užsimaniau nuosavo būsto pajūryje. Bet prieš savaitę dar nenorėjau. Tai kas čia vyksta?
Su šiuo fenomenu asmeniškai susiduriu gana dažnai. Nuo draugo vairuojamos Teslos iki būsto Palangoj ar sodybėlės Molėtuose, nuo draugų roadtripų po Ameriką iki 3mėn. workationų Balyje. Nuolat girdžiu apie kitų naujus fainus (ir kaip taisyklė – brangius) dalykus ir nejučiomis to užsimanau pats, nes juk “turiu pinigų, kaip ir galėčiau sau leisti”.
Bet vat ieškau būdo kaip validuoti ar aš kažko tikrai noriu, ar noriu, nes kiti tai turi.
Juk kas nenorėtų naujausio geriausio automobilio? Norėčiau ir aš, bet visiems pirkiniams yra opportunity cost ir tiesiog kartais pats nebesuprantu – ar čia aš tikrai to noriu, ar mane kažkaip aplinka užnorino.
Sakysit – social medijos įtaką, nes nuolat matau kitų fainus gyvenimus, su kažkuo lyginuosi, apie ką buvo išsivysčiusi nemaža tema 6nuliai reddit’e. Galbūt.
Tikrai lyginuosi (o kas nesilygina?) ir čia kitokia problema. Žiūriu į tas sėkmės istorijas kaip 30-something jau visiškai made-it gyvenime ir nu pavydžiu. Kas nenorėtų vieno 🏀 ar kito ⚽️ Žalgirio nusipirkti iš santaupų? :))
Bet kalbant apie realiai įperkamus daiktus… aš nesu užkietėjęs benzingalvis, tai kam man tas 70k vertės SUV’as? Prie lietuviškos jūros irgi nėra taip, kad labai kaifuoju, tai kam man tas butas dėl 2-3 kartų metuose?
Bet tuomet identiškai turbūt galiu eiti pro visas prabangos prekes ir racionaliai atmetinėti kone viską, tai jeigu nieko nereikia, kam man tas milijonas?
Noriu milijono?
šešiNuliai blog’as gimė kaip viešas savęs-įpareigojimas domėtis, investuoti, mokytis ir po to jau šviesti. Pavadinmas toks, nes aš limituotų gabumų marketingistas. Nėra taip, kad man reikia milijono ir nėra taip, kad jį pasiekus kažkas mano gyvenime pasikeis. Čia išsigalvota riba ir tiek.
Vat ko aš noriu ir siekiu, tai pinigų suteikiamos laisvės, priimant gyvenimiškus sprendimus:
- Kur, ką ir kada dirbu
- Kur gyvenu ir kaip gyvenu (nebūtinai prabangiai, bet pvz. išsikraustant į Italiją ar kokius Druskininkus, jeigu taip pats užsimanyčiau)
- Kokią šeimą kuriu ir turiu
Dalinai to vaisiais jau mėgaujuosi, nes tik dėl turimų santaupų galėjau vykdyti savo karjeros pokyčius. Tik dėl turimų santaupų žmona galėjo mesti toxic darbą ir 1.5 metų nedirbti kabinantis už asmeninio hobio svajonės.
Jaučiuosi gana laisvas jau dabar, bet neuždirbau dar visų gyvenimui reikalingų pinigų, tad nerimas vistiek kankina. Nežinau ar ta ramybė ateis su milijonu, ar tiesiog tuomet riba persikels į 2M.
Yra dar toks pop-finansų terminas Post-Traumatic Broke Syndrome, kur manau 90% lietuvių dėl sovietmečio įtakos jaučia kažką panašaus. Nenoriu iškraipyt minties, tai įkeliu citatą angliškai.
Post-Traumatic Broke Syndrome
Some successful people who grew up poor develop what’s called „post-traumatic broke syndrome”:
- They have plenty of money now
- But they’re terrified to spend it
- The fear of returning to poverty paralyzes them
- They hoard money like they’re still broke
The opposite also happens:
- Some overspend to prove they’ve „made it”
- They buy expensive things to distance themselves from their past
- Every purchase screams „I’m not poor anymore!”
Aš aišku labiau tinku prie pirmųjų pavyzdžių, kur baisu leisti, nes dar gali įvykti ir blogybių. Bet, kita vertus, tą sąmoningai bandau suvaldyti ir tikrai įsileidžiu šiek tiek gyvenimo infliacijos į kasdienybę. Pamatytumėt su kokiais filtrais dabar ieškau viešbučių atostogose. 🤑
Reziume
Kaip versle pirma reikia susitvarkyt procesus, o tik po to scale’inti, taip ir asmeniniuose finansuose, matyt, pirmiau reikia susitvarkyt su psichologija kol esi biednas, nes problemos scale’inasi su papildomais nuliais sąskaitoje. Matau tą ant savęs.
Reikia nuoširdžiai atsakyti sau kam tos investicijos, kam tie pinigai. Nebūti visišku FIRE’istu, kur neleidžia sau kavos mieste, bet ir nesivaikyti kitų žmonių svajonių, perkant naują bemw’ą, tik todėl, kad Petras tokį turi.
Čia mokymosi procesas, kuris, nemanau, kad turi pabaigą. Panašus įrašas pas mane pasikartoja jau trečią kartą, kas kokius du metus. Gal tikrai čia tas nelemtas tamsusis lapkritis?? 🤨
Dalinuosi pagrinde savirefleksijai, bet tuo pat jaučiu, kad gal kažkas jaučiasi panašiai.
Taupyti, bet tuo pačiu turėti prabangių svajonių yra normalu. Abejoti ar tos svajonės tikrai tavo, o gal visuomenės suformuotos – tikiuosi irgi yra normalu. 😀
Mane skaito daug už mane protingesnių žmonių, tad mielai laukiu ir pastabų bei rekomendacijų. 6nuliai yra mano finansinio augimo erdvė. Kažką duodu, bet kažką noriu ir pasiimti.
tai kOn jūs taupytojEI? 😜
Įdomu sekti toliau?
Prenumeruok naujus įrašus el. paštu arba Facebook’e.
Įdomu diskutuoti ar stebėti diskusijas pinigų temomis? Prisijunk prie 8,000 narių aktyvios bendruomenės reddit’e 👇
Įraše pateikta informacija nėra rekomendacija finansinėms paslaugoms įsigyti. Tai yra tik autoriaus nuomonė ir asmeninė patirtis. Už investicinius sprendimus atsakote jūs patys, tad būtinai įsigilinkite į produktą ar tiekėją prieš priimdami sprendimą investuoti.
O taip, apetitas be galo – man jau 1mln etfe atrodo labai per maža suma ramiam miegui – tas deja liudina. Dar labai pamąstymai ir požiūris pasikeičia pagausėjus šeimai ir vertybės persiverčia – ateina ir gero supratimo kai matai kad su vaikais žaisti taip pat smagu su vandens buteliais pilstantis, kaip ir pramogų parke kažkur.. Savęs supratimui turbūt geriausias dalykas psichoterapija, išmokti džiaugtis dabartimi tai mindfulness meditacijos – mokslo patvirtintas būdas, labai geras beje ir efektyvus. Soc tinklai labai blogas dalykas lygintis su kitais, tyrimų rezultatai žiaurus šiuo klausimų. Tokios mintys kilo.
ačiū, labai geri patarimai! Džiaugtis dabartimi yra būtent ko sąmoningai stengiuosi daryti daugiau. Sutinku ir manau, kad su vaikais tai natūraliai geriau gaunasi, nes mažiau planavimo, mažiau „dead time” apmąstymams. Tiesiog nuolat judesy. Meditacijas vis pabandau, bet kažkaip neprilimpa, o psichoterapijai, gal juokingai nuskambės, bet kol kas gaila pinigų. 😀 nes eiti reikės nuolat, valandinis brangus. Nu ir aišku, atrodo, kad norėčiau pats sugebėt išspręsti viską savarankiškai. Jau kokius 2 metus vis kaupiuosi išbandyti, bet kažkaip numetu, kad ai… išsigalvotos mano problemos.
Man patiko toks palyginimas kad už pinigus aš perku sau laiką. Laiką pabūti gamtoje kai noriu arba su šeimą arba su savimi. Perku galimybę daryti ką noriu aš o ne kiti kurie mane samdo.
Daug pats apie tai galvoju kiek pinigų reikia kad gyventi ramiai ir nežiūrėti per daug kainų parduotuvėje.
Arba kiek kainuoja man pastangų uždirbti papildoma pinigų sumą ir ką jinai keičia mano gyvenime.
Tikriausiai čia yra kiekvieno darbas su savimi. Pagal save matau kad jo daugiau investuoju į savo sąmoningumą tuo mažiau noro pirkti kažką kad atitikti kažkokių mūsų sociumo standartu arba pasirodyti prieš kažką.
Ir tada ateina klausimas O ko noriu iš tikrųjų aš? Ir kas mane daro laimingų?
Juk tie visi pirkiniai tikėtina apie laimės jausmą. Vat tada su sąmoningumu ateina ir tikri poreikiai ir ramybę.
Bet aš tik dar kaip ir autorius einu tą kelią
Aha, geras kampas. Aš irgi žiūriu per laiką, todėl ilgą laiką ir dalinau santaupas iš išlaidų stebėdamas kiek čia mėnesių galėčiau išgyventi be darbų, jeigu jau labai daknistų. Dabar galvoju apie laiką šeimai – kaip galėčiau sustabdyti darbus ir skirti laiko ar naujagimiui, ar susirgusiai mamai, ar dar kažkam kas man svarbu. Keista „bėda” gal, kad to kol kas neprireikė, tai ir pinigai sąskaitoje tėra tik skaičiukai ekrane. Bet laiką, matyt, nusiperku kasdien, ar išsikviesdamas meistrą, ar nueidamas pas privatų gydytoją be eilės. Blogai gal, kad to nelabai pastebiu, nes tai nauja normali bazė, įpratau. Todėl tikrai taip, reikia sąmoningumo ir mokėt pasidžiaugt ir pastebėt tokius mini dalykus. Po truputį mokausi. 🙂
Labai pasikeičia mintys susilaukus vaikų.ne tik išlaidų daugėja,bet ir mastai apie jų ateiti,pats imi bijoti,kad tau kas nenutiktu-kas tada vaikais pasirūpins ir t.t. tai tai infliacija tikrai pasijaučia,o dar plius ir tai kokiu kiekiu spausdinami pinigai pasaulyje ir kokia jų vertė… Tikrai milijonas neatrodo ramybės uostas
Aha, šitą kampą vis girdžiu. Gyvenimo prasme per vaikus nelabai tikiu (bent jau kol jų neturiu), bet tikrai ritmą ir kasdienybę sustato į kitokias lentynas nei turiu dabar. Pamatysime, kažkada pasipasakosiu ir apie šį kampą. 🙂
Šeši nuliai,
Skaitau tavo blogą nuo pat atsiradimo. Priklausau tai tavo sekėjų grupei, kurie investavę viso 2-3k (nes pradėjo ~42m sulaukę 😂), bet domisi ir bando bent edukuotis šitoje srityje…
Mano tai tokia gyvenimo filosofija – yra du tipai žmonių:
1 tipas. tie kurie gali nieko neveikti ir būti ramiai su savim ir nebijo išeiti į pensiją nes bl** „nebus ką veikti”. Tai tie galės ramiai sau chilinti ir leisti sutaupytus pinigus. Ir net jei vėliau paaiškės kad neapskaičiavo ir išleido per greit – nu ką padarysi, bet bent jau pagyveno (čia ne apie tuos kur loterijos laimėtą milijoną ištaško and vakarėlių etc.);
2 tipas. tie kurie negalėtų nieko neveikti, net jei turėtų uždirbę visus milijonus į priekį.
Tiems „antriems” niekada nebus gana tiek kiek turi. (nes mano manymu šitie du dalykai siejasi).
Na, visi čia skaitantys, atsakykite sau į klausimą – ar galėtumėt nieko neveikti ir tiesiog čilinti ir gyventi tik sau nuo šiandien jei gautumėte pasyvias pajamas (~65% savo atlyginimo)? Aš galėčiau. Garantuoju, kad didžioji dalis yra tie, kurie negalėtų nieko neveikti.
OK, gal nelabai pavyko perteikti man mintį (dėl to ir nevedu blogų taip kaip tu).
Bet noriu išgirsti ar čia visi tokie užsiciklinę ant tų pinigų uždirbimo ir taupymo?
Aš pvz:
– esu 47m,
– neturiu susitaupęs (atsargai) net dviejų atlyginimų,
– investavimu pradėjau domėtis tik per Covidą kai nuo atlyginimo pradėjo REALIAI atlikti 500-700€, o iki tolbl** išsileisdavo viskas… 🙂
– norėčiau nedirbt jau dabar jei galėčiau…
– turiu šeimą, gyvenu Vilniuje, dar nebaigiau išsimokėt būsto kredito (auto lizingas irgi baigsis tik už 4metų), taip – dukra irgi turės kažkur studijuoti…
Bet nesiparinu ir tiesą sakant priskiriu save prie vidutinės aukštesnės klasės 🙂.
Visi norite būti tuo idealiu visuomenės nariu, kuris kyla karjeroj, išleido vaikus į mokslus ir tt. Atsipalaiduokit, jei to ir nepadarysit – būsit vis tiek geresni nei 75% likusių (tų kurie balsuoja už žemaitaitį arba tų kuriems „prie ruso buvo geriau”). Viskas čia normaliai.
Ačiū. :))
Taip, aš turbūt antras tipas. Sakau sau, kad oiiii, tik duokit, gaučiau palikimą ar laimėčiau loterijoj ir tuomet tikrai chillinčiau. Bet pasąmonėj žinau, kad nu kaži. Man yra natūraliai įdomus pats darbo procesas. Aišku, kad ne viskas, tvarkyt kokią buhalteriją, žinoma, nėra smagu. Bet bendrai didžiąja prasme – kurti, vystyti, paleisti į rinką, matyti rezultatą yra labai labai smagu. Ar pas kažką dirbant, ar darant savo. Jausmas kartais kaip kokio hobio.
Todėl net ir turėdamas milijonus, žinau, tikrai toliau kažką vystyčiau – toks asmenybės tipas. Bet galvoju, kad tiesiog būtų smagu vystyti be deadline’ų vaikantis pelningumą. Na, pvz., gal nuspręsčiau, kad noriu šitą blog’ą paversti į lietuvių finansinio raštingumo portalą, kuriant žymiai daugiau turinio, pasikviečiant ekspertus konsultacijoms ir t.t. Man natūraliai įdomu lįsti į finanines temas, bet dabar tam galiu skirti tik keletą valandų per savaitę, nes paraleliai visos kitos veiklos dega. 😀
Juokingai nuskambės, bet mokausi nieko neveikti, bandau lėtinti tempą, bandau nustoti spausti produktyvumą iš kiekvienos dienos minutės. Bet pas mane toks ON/OFF – arba veikiu daug ir jaučiu stresą, arba tuomet sugriūnu ir neveikiu absoliučiai nieko ir jaučiu apatiją. Iš šių dviejų, tai sveikesnis atrodo pirmasis, nes su antruoju nusidegraduosiu. Taip ir balansuoju. Kažkokio viduriuko, kol kas bent, nepavyksta atrasti.
Labai geras įrašas.
Manau svarbiausia balansas. Piniguose, laike, santykiuose.
Aš pats šiuo metu prioritetus dėlioju taip: miegas (kad būčiau sveikas, geros nuotaikos), maistas (dažniausiai gaminu šeimai), sportas (nenoriu būti artimiems našta, noriu ilgai jais rupintis, noriu gerai jaustis savo kūne), laikas su šeima (vaikai užaugs, reikia su jais būti tol, kol patys nori su manim būti), laikas su draugais (geri atsiminimai, emocijos), darbas (pinigai).
Jaunesnis darbą buvau iškėlęs į pirmą vietą, po to į antrą (po šeimos), viso apie 10-15 metų. Kai pasiekiau pakankamai (dirbti dar ilgai turėsiu, nes neuždirbau daug, nesu labai taupus), tiesiog darbas prarado tokią svarbą.
Manau reikia laiku sustoti pagalvoti, nes pinigų aplink daug, visų neuždirbsi, o gyvenimas bėga greit.
Kaip ir rašėt, gyvenime reik suvaldyti procesus, kaip ir darbe.
Ačiū! Tikrai teisinga prioritetų tvarka. Gaila, kad retai prisėdi pasidalinti mintimis blog’e. Aš kažkaip jaučiu, kad beskaitant nuo pradžių, net viešai mačiau šią vertybių evoliuciją, nes iš pradžių buvo dar pinigai, efektyvumas, output’as, o po to atsirado jau sveikatos, sporto, savijautos temos.
Aš pastarųjų temų kažkaip į viešus įrašus neįtraukiu, bet tiek biudžeto eilutėje, tiek šiaip mano šeimoje tai taip pat labai didelis prioritetas. Miegas, gera mityba, sportas, gydytojai, patikrinimai, sveikatos procedūros yra tos eilutės, į kurias jaučiuosi sąmoningai įsileidęs gyvenimo infliaciją. Ir čia negaila.
Bet kuo skiriamės, turbūt, ir ką pastebėjau iš įrašų, kad tu turbūt esi geras tėtis. 🙂 O tai reikalauja labai daug laiko, energijos, mental capacity, o kaip grąžą gauni daug prasmės ir sense of achievement. Gaunu kažkiek ir aš su šuniuku, bet čia kardinaliai kitos skalės.
p.s. aš kreipiuosi TU sąmoningai, visi čia mes internetuose vienodi anonimai. Gerbiu ir su TU. 🙂
Perskaicius save priskirciau prie tu kurie jau turi investiciju, bet bijo isleisti. Turiu 1mln investicinio turto ir vistiek nesijauciu saugus. Nors kadaise 1mln atrode svajone ir kai tai turesiu, tada viskas susitvarkys.
Dabar paziurejus, supratau kad turbut niekada ir nesijausiu saugus, nes uzsiimu verslu, ir man baisu leisti pinigus nes visada galvoje kirba mintis – o jeigu verslas uzsilenks kitamet…
Su tokia mintimi, tiesiog kaupiu ir kaupsiu turta toliau…
Pasidalinau kaip jauciuosi, tai tiek.
ačiū, kad pasidalinai! baisu skaityti, nes tiesiog pasąmonėj žinau, kad man bus tas pats. 😀 Ahhh… bet juk reikia su šituo dirbti! Vienas verslas užsilenks, nu juk sukursi kitą. Košės galvoj, matyt, užtenka, jei jau 1M investicinio turto pavyko prikaupti. Bet žinau žinau, lengva pasakyti… aš jaučiuosi taip pat. Sakau dar sau – būčiau ten koks stabilus vyr. inžinierius įmonėj ar odontologas, tai ramiau būtų, nes žinočiau, kad visada mano paslaugų reikės. Dabar kai tiesiog gudragalvis verslautojas be nišinės specialybės, tai, atrodo, sėkmė gali labai greitai dingti.
Ačiū už labai gerą temą. Labai taikliai viskas aprašyta. Manau nuo kažkurio pinigų lygmens ne vienam atsiranda klausimas ,tai kada gana? 🙂 baisiausia, jog tada 99proc pamato, kad visgi kažkodėl niekada negana..
Yap, matyt rudeninės nuotaikos užvaldo, jog pradedi ieškot gilesnės prasmės. Man kaip tik atvirkščiai. Kol neuždirbau pakankamai (atrodė kad nepakankamai) visko norėjosi. Išaugus pajamoms ir kai tikrai galėčiau sau daugiau leisti man pradėjo nieko nebereikėti. Nematau prasmės daiktuose. Draugai perka naują auto, pf… mano ne toks jau naujas man puikiai tinka ir patinka! Statosi namus, puikiai gyvenu ne tokiam dideliam bute ir prasmės nematau kv/m. Jau nekalbu kad būdama moteris neišlaidauju aprangai, net čia nėra džiausmo😅 nesuprantu kodėl tampu tokia minimalistė kai galėčiau leisti sau tikrai daugiau.
Irgi geras kampas. Aš čia tik „pasvarstau, kad gal noriu” mintyse, bet šiaip nieko labai neperku. Tikrai su daugiau pinigų kažkiek net labiau norisi būti minimalistu. Čia turbūt tinka tas mano grafikiukas apie „value of something before getting”. Kai neturi pinigų – galvoji, kad visos problemos dėl pinigų stygiaus. Kai atsiranda pinigų – supranti, kad visgi neeee, ne ten bėdos.
Just, susisiek. Pinigų per daug, o fantazijos trūksta man.
Lyginimasis su kitais – didžiausias laimės žudikas. Savo kailiu patirta ne kartą. Bet dabar kur kas mažiau dėmesio kreipiu į tai, ką turi kiti, tiesiog viziškai dzin ir jaučiu, kad taip lengviau gyventi. Save lyginu ne su kitais, o su vakarykščiu savim. Dažnai vien žinojimas, kad nors neturiu to, ką turi kiti, bet galėčiau tą turėti, jei norėčiau, sukelia pakankamą pasitenkinimą.
Asmeniniam gyvenime lyginimasis su kitais – žudikas. Versle – variklis 🙂
Paglavojau pakomentuoti vien dėl to, kad paminėjai Druskininkus vs. Italija. Italijoje pigiau 🙂 Pati gyvenu Druskininkuose, mažame bute su šeima ir neįperkame namo čia, nes kainos visiškai neatitinka pragyvenimo lygio šiame mieste. Bet čia kita tema..
Šiaip labai įdomios tavo mintys ir privertė susimąstyti apie save. Aš esu moteris, 34 metų, auginame mažą mergytę, santaupų turiu ir galėčiau tikrai sau leisti prabangesnį drabužį ar aksesuarą. Stebiu instagramą ir matau, kaip merginos pardavinėja pirktus drabužius. „Kainavo 3500eur, parduotu už 1000eur”. Man galvoje neišneša tokios sumos, kaip galima mokėti už drabužį tokius pinigus?.. ir panašu, kad tas pirkinys, jeigu parduoda, ‘laimės neatnešė’.
Rekomenduoju pasekti David Beckham. Žmogus turi viską, bet džiaugiasi augindamas morkas ir bulves. Galima sakyti, kad lengva džiaugtis, kai turi viską ir nereikia niekuo rūpintis, bet manau, čia veikia kiti dalykai galvoje. 🙂
labai geras Beckham’o paminėjimas. 😀
Perskaitęs „Die With Zero: Getting All You Can from Your Money and Your Life” by Bill Perkins kažkiek kitaip pradėjau žiūrėti į pinigus, išlaidavimą. Knygoje iš daugelio yra dvi istorijos, viena jo draugo, kita autoriaus. Pabaigus mokslus draugas pasieme paskola ir pasidarė vasaros Eurotripą. O jis dirbo daug ir taupė. Dabar draugas turi „geriausius prisiminimus is savo gyvenimo”, o autorius turi boso juoką kai pasakė kad iš savo varganos algos jis dar ir taupo. Nes 40ies tokių atsiminimų jau nenusipirksi ir su labai dideliais pinigais.
Esmė yra balansas. Turi balansuoti tarp „pilno” gyvenimo ir pinigų taupymo.
Na, aš dar kitu kampu pažiūrėčiau.
Kiek perskaičiau tekstą ir komentarus, tai labai jau visi per asmeninę prizmę žiūri. Aš čia žvelgčiau plačiau.
Reikia suprasti, kad mūsų karta iš esmės yra pirmoji, kuri tautoje, valstybėje sukuria ir dar sukurs kažkokį kapitalą. Nes iki 1990-ųjų buvo:
a) Neįmanoma įgyti reikšmingo turto (visi daugiau mažiau skurde);
b) Jeigu ir įmanoma buvo įgyti kokio nors turto, tai jis daugiau mažiau bevertis (pasenusios gamybos priemonės, kita technika);
c) Jeigu turtas buvo paveldėtas iš anksčiau, tai nebuvo galima juo pelningai naudotis (daugiausiai paveldėta žemė, tarnaujanti kolūkiui).
Šitas suvokimas man labiausiai smogė pabendravus su vakarų europiečiais, ypač tais, kurie nuo seno turėjo iš kartos į kartą paveldimo REALAUS turto, pvz., danais, olandais. Dalis jų jau faktiškai gimė būdami finansiškai nepriklausomi (taip, kūdikio banko sąskaitoje neatsiranda šeši nuliukai vos jam gimus, bet tėvai turi nekilnojamojo turto, finansinių priemonių tiek, kad tas kūdikis turėtų užtikrintą ateitį). Vienas vidutinio amžiaus švedas, užsiimantis aktyviu investavimu ir NT, man pasakojo, kad investavimu susidomėjo dar vaikystėje, kai MATĖ TĖVUS PRIE KOMPIUTERIO (o tėvų darbas susijęs su biržomis, investavimu). Kalba eina apie maždaug 1985 metus. Ką mūsų tėvai veikė 1985-taisiais?
Yra tautų, kurios turto nepaveldėjo, bet staigiai praturtėjo vėliau, pvz., norvegai. Valstybė fonduose priinvestavusi tiek, kad užteks ilgam. Sakysit, bet tai ten nafta. Tai taip, bet norvegams proto užteko ir iš naftos pasiklojo savo ateitį, kiti iš naftos pinigų matuojasi b**iais (arabų šalys) arba tuos pinigus visai prašiko (Venesuela).
Mes nei gamtinių išteklių turim, nei turtingos praeities, bet turim darbščius ir protingus žmones, kurie daro biznį ir gerus deal’us (nes jūsų visų investiciniai portfeliai iš esmės yra susitarimas su pasaulio žmonija „žiūrėkit, aš padariau visiem naudingo darbo (naftos platforma Šiaurės jūroje ar lazerių gamyba Lietuvoje, you name it), bet jūs už tai mane minavosit ir liekat biški skoloj”). Kitaip tariant, šitas turimas kapitalas yra vieta po pasaulio saule. Nesvarbu, kas tą kapitalą paveldės — tavo paties vaikai, o gal artimiausio draugo anūkas, kuris žinos, kad pasaulis jam jau yra skoloj kokį gydymą, neduokdie kas atsitiks, ar gerus mokslus, ir jis patirdamas mažiau streso eis toliau kurti ir daryti gerų deal’ų. Arba viską prašiks, bet čia jau auklėjimo ir apskritai tautos susivokimo reikalas.
Taigi kai straipsnio pavadinime klausiama „Kas man iš tų pinigų?”, atsakymas yra „Tau gal ir nieko, bet kažkas tavo pinigus tikrai priglaus”