Išlaidų Big3 – būstas. Kur ir kaip gyvena šeši nuliai?
Parašius apie išlaidų Big3, nemažai skaitytojų prašė pasidalinti kaip aš optimizuoju ar life-hack’inu šias kategorijas. Tai yra – būstą, maistą ir transportą.
Va čia tai papuoliau, galvoju. Nors higieną jaučiuosi susitvarkęs, bet tikrai kažkokių grandiozinių idėjų nesu įgyvendinęs. Savo nuomonę turiu, bet ji labiau ant jausmo pastatyta.
Tai yra, niekada nesėdėjau ir negooglinau kaip gyventi optimaliai ar teisingai. Nelabai skaičiavau labiau apsimoka nuomotis ar pirkti būstą. Nelabai ir vertinau namų statymus ar remontus. Kaip gyvenu, labiau taip gavosi eigoje dėl mano asmenybės, tad prašau nevertinkite šio įrašo kaip mokslinio darbo. Bet juk reikia #kaškąrašiti, tai tikiuosi naudos bus.
Taigi, pakalbame apie būstą kaip išlaidų kategoriją šešių nulių pasaulyje.
Kiekvienam lietuviui po butą
Pirmiausia pradėkime nuo tiesos – lietuviai myli NT.
Galbūt kaltas posovietinis mąstymas, kad turtas turi būti fizinis ir paliečiamas.
Galbūt maži miestai, kuriuose gali viename rajone įsikurti visam gyvenimui ir iki darbo vistiek važiuosi max 40mins.
Galbūt prigimtinė lietuvio nemeilė mokėjimui už paslaugas – juk kiekvienas yra pats sau mechanikas, tinkuotojas ar žolės pjovėjas. Tad iš to kyla „kam mokėti nuomą, kai tą patį gali mokėti bankui“.
Iš to seka Eurostato statistika, kad Lietuvoje nuosavą būstą turi 90% žmonių. Bene daugiausiai visoje ES.
Ir aš tikrai nemanau, kad tai yra blogai. Netgi priešingai – manau būstą pirkti verta, nes jaunam žmogui tai yra pirmas taupymo, pirmų įsipareigojimų šansas ir galimybė bei paskata susitvarkyti finansinę higieną.
Bet tikrai nebūtina to daryti sekančią dieną po bakalauro įteikimo.
Šeši nuliai būstas
Aš ne išimtis – gyvenu nuosavame būste. Na, kokiais 8% nuosavame, nes dar kokie 8% priklauso žmonai, o majority ownership dar ilgai priklausys bankui. Bet nuosavą įsigijau jau gana vėlai lyginant su aplinkiniais. Tikrai neskubėjau ir susigyvenau, kad suprasčiau ko noriu.
Dar tik prieš 1.5metų su žmona įsigijome būstą Vilniuje. Gražus, tvarkingas ir gana erdvus butas Vilniaus centre. Kainavo 160k už 70 kvadratų. Mums dviems kol kas per akis, galima sakyti net per didelis, tačiau visa laime, kad pirkome didesnį. Gelbsti karantino metu, nesitrinant šiknom ir nesipykstant, kuriam dabar Zoom call’as.
Didesnį pirkome su mintimi, kad būtų kur sutalpinti šešis nuliukus jau kai ateis laikas. Bet jau ir dabar erdvės labai išnaudotos. Tikrai nėra taip, kad stovi trečias kambarys užrakintas ir nenaudojamas – tai būtų neefektyvu.
Turime labai didelę bendrą erdvę, kurioje prireikus galima bus pagaminti papildomą sieną, paverčiant į papildomą kambarį. Nereiks kambario – nebus ir sienos.
Už visą šitą malonumą bankui mokame 500 Eur/mėn. ir tai yra didžiausia mūsų šeimos kasmėnesinė išlaida, bet, žinoma, apie pusė jos eina home equity didinimui, kita pusė yra grynos išlaidos banko palūkanoms padengti. Bent jau tai guodžia.
Bet kokiu atveju, dabartinis būstas mane tikrai labai džiugina ir čia tikrai nėra biudžetinis FIRE variantas. Aišku, nėra jis tobulas ir kai ko trūksta – žiūriu į tave 20kv.m. terasa su panoraminiu vaizdu. Bet įvertinus iš šono galėtum net pasakyti, kad gyvename kaip turčiai – tokioje vietoje, tokio dydžio bute, bet tai yra tik viena dėlionės dalis.
Būdamas tikras skrudžas kaupikas, būstui galėčiau išleisti ženkliai mažiau, bet šis sprendimas buvo racionalus. Jį jau atlikau užsidėjęs savo investuotojo kepurę.
Kaip aš rinkausi būstą?
Perkant būstą man svarbu buvo trys dalykai – vieta, vieta ir dar kartą vieta.
Esu centrą mėgstantis išlepęs millenials’as – Vilniuje niekada nesu gyvenęs daugiau nei 30mins pėstute iki Katedros (royal, žinau). Tad renkantis savą būstą išimties daryti neketinau.
Tik nežinau kokio velnio visi tą centrumą matuoja nuo Katedros. Ką ten veikti? Į pamaldas nueiti ar Vilniaus turistine Pilies gatve pasivaikščioti? Na jau ne, manęs tas centro kampas visiškai nedomina.
Turbūt šie dalykai aktualūs turistiniams Avižienių gyventojams, į Vilniaus centrą atvažiuojantiems kaip į ekskursiją.
Living like a local, visas šurmulys jau seniai persikėlęs pietvakarių kryptimi – kaip minimum link Kudirkos aikštės, bet aš net sakyčiau labiau link MO muziejaus ar Tauro kalno.
Iš tiesų – prieš perkant būstą apgalvojau visus dalykus kurie mane domina ir mintyse juos susidėliojau ant žemėlapio.
Noriu pėstute pasiekiamos darbovietės – šita, žinoma, gali keistis, bet visos save gerbiančios įmonės kuriose norėčiau dirbti yra įsikūrusios centre. Noriu sugebėti be auto nuvykti ir į institucijas Konstitucijos prospekte (Danske, Telia etc.), ir pas hipsterius Švitrigailos gatvėje (Vinted, Tesonet etc.). Na ir žinoma būtikiniai startupų ofisai senamiestyje.
Dėl šito palieku šiek tiek lankstumo – esu atviras ir dviratėms transporto priemonėms, tad išgyvenčiau ir dirbdamas kokiuose Žirmūnuose, į kuriuos nuvykti galėčiau su dviračiu ar paspirtuku palei upę. Bet esmę supratote. Esu alergiškas automobilių kamščiams.
Rašau pirmu asmeniu, bet žmona, patikinu, dar mažiau lanksti dėl darbo vietos. Geriau mestų darbą nei ryte šildytų automobiliuką kelionei į Grigiškes. Aš jos tikrai neteisiu.
Noriu social life – geros kavos, restoranų ir šalia gyvenančių draugų. O pastarieji, mano segmente, dabar egzistuoja tik Senamiestyje/Naujamiestyje. Šitas faktorius, suprantu, su laiku vis praras savo svorį, bet vistiek kol kas vertinu ir mėgaujuosi.
Noriu žalios erdvės – miesto vaikiui reikia ir išsilakstyti. Tad labai aktualu buvo atstumas iki Vilniaus lauko sporto mekos – Vingio parko, bet aktualu ir visa Neries pakrantė, Kalnų parkas, Bernardinų sodas ar tas pats Tauro Kalnas pasivaikščiojimams.
Tai va ir gavosi tokia keista figūra miesto centre – kurioje iš tiesų norėčiau gyventi. Centras mano reikmėms yra tik 2 pilni rajonai – senamiestis, pusė Naujamiesčio ir pusė Žvėryno. Kitur nelabai ir dairiausi.
Mano nuomone, būstas turi būti funkcionalus, o gyvenant Pilaitėje, bet kasdien važinėjant 40mins į darbą tos funkcijos lieka nedaug.
Sakykime jūsų nedomina nei centro socialinis gyvenimas, nei kavinukės, nei prestižas. Bet jeigu karjera diktuoja, kad ateinančius 30 metų vistiek teks beveik kasdien keliauti centro link – privaloma tą įvertinti ir perkant būstą. Na, arba 30 metų du kart dienoj keiktis maigant bėgius tarp pirmo ir antro Laisvės prospekte. Jūsų pasirinkimas.
Ir ginkdiev tikrai neperšu centro. Būčiau lėktuvų inžinierius – stengčiausi gyventi kuo arčiau oro uosto, principą tikiuosi supratote.
Būstas kaip didžiausia investicija
Nuosavas būstas taip pat yra didelė investicija. Tad įsigijimo sprendimą atlikau užsidėjęs ir investuotojo kepurę. Kaip minėjau – dabar galėčiau išsiversti ir mažesniame bute bei bankui būt skolingas 60k vietoj dabartinių 120k, bet kaip gi nepasinaudosi svertu ir banko duodama didele paskola pirmam būstui?
Matote, aš tikiu, kad pasauliui viskas bus gerai, o Vilnius toliau stiprės kaip Rytų Europos centras, kas reiškia, kad NT kainos čia nuolatos augs, tai tegu ta grąža compound’inasi jau nuo didesnės vertės.
Mūsų šeimai maksimali paskolos suma buvo ženkliai didesnė, bet pastarosios abžoriškai didelės imti nesinorėjo. Bet nesinorėjo ir sudeginti palankių pirmo gyvenamojo būsto sąlygų įsikraustant į 25kv.m. butą už 80k, nes paskui įsigijant antrą būstą sąlygos bus jau daug blogesnės.
Tai radome tokį kompromisinį variantą – bankas siūlė apie 200k paskolą, bet apsiribojome 130k pagal gana trumpalaikius gyvenamojo būsto poreikius.
Beje, būstai centre labiausiai laiko savo vertę, yra daug labiau likvidūs. Taip pat, neturiu šaltinio, bet per vieną konferenciją mane tikino – per 2008m. krizę kaina beveik visai nepakito trijose Vilniaus gatvėse – Gedimino pr., M.K. Čiurlionio bei Basanavičiaus g. Na, visiškai centrų centre. Gal tai ir graži pardavymščikų legenda, bet visoje liaudies išmintyje yra šiek tiek tiesos.
Aš jau papuolęs, tai linkęs tuo tikėti, nes visiškame centre naujų būstų beveik neatsiranda, o kai pasiūla ribota – kaina linkusi augti. Priešingai nuo Pilaitės and the likes.
Būstas kaip kitų išlaidų mažintojas
Na ir galiausiai – tinkamas ir jūsų gyvenseną atitinkantis būstas leis sumažinti visas kitas išlaidas.
Akivaizdžiai tą pamatysite mano sekančiame įraše apie transporto išlaidas. Arba tiksliau – jų nebuvimą. Žinoma, 2020-aisiais visiems dirbant iš namų, nesu aš kažkoks unikumas, bet jau daug savo gyvenimo metų ant transporto išleidžiu labai nedaug ir tą pasiekiu tiesiog gyvendamas strategiškai patogiose vietose.
Šiuo metu gyvenu lyg pirikupų mėgstamas vokietis pensininkas, kuris savo BMW’ą išsitraukia tik nuvažiuoti iki bažnyčios sekmadienį. Kaip tyčia tas bemwas ką tik šviežiai nukrautas nuo tralo ir ryt jau atvažiuoja kitas pirkėjas. Čia, aišku, Gariūnų pirikūpų pasakos, bet mano realybė bent jau per pandemiją iš tiesų panaši.
Gyvenamąją vietą rinkausi taip, kad pėstute galėčiau vaikščioti tiek iki darbo, tiek iki sporto, tiek iki maisto prekių parduotuvės, tiek iki kelių kitų interesnų taškų. Net su visais draugais susitinku ateidamas pėstute – juk ir jus, matyt, retai kada pažįstami kavos kviečia išgerti Pašilaičiuose?
O kitas aspektas – brangesni, bet jums patinkantys namai turi savų pliusų. Tiesiog fainuose namuose norėsis būti.
Mūsų didelė svetainė su dideliu valgomuoju stalu ir daug erdvės leidžia pasikviesti svečių ir nebūtina kiekvieną kartą eiti vakarienės į miestą, kur natūraliai be ištaškytų 50 eurų sunkiai prasisuksi.
Geras didelis telikas leidžia mėgautis Netflix’u namuose, dažnai patogiau nei kino teatre.
Didelis sandėliukas leidžia ten laikyti dviračius, slides ir kitą lauko pramogoms skirtą įrangą, kuri praturtina laisvalaikį.
O didelė ir patogi virtuvė tik ir kviečia gaminti – kam tie Wolt’ai ir Bolt’ai, kai namuose gali pasitaisyti daug kokybiškesnį šedevrą, ypač kai maisto gaminimo procesas dar ir patinka.
Ir vėl perspėjimas – tik nepieškit, prašau, visko kaip juoda arba balta. Pasinaudoju aš ir Woltu, nueinu aš ir į restoraną. Tik sakau, kad turint gražius namus ir mielą virtuvę – gamintis noro yra daugiau nei studentų nušnerkštoje kamurkėje, kur nė apsisuksi, nė pasidėsi kažką.
Ir vėl – tikrai neperšu savo gyvensenos. Ką tiesiog noriu pasakyti – būstą rinkitės pagal savo hobius ir pramogas.
Pilna draugų pavyzdžių, kurie nusiperka kotedžą užmiesty, nes taip dabar populiaru, bet tada kiekvieną dieną tarabaninasi į centrą, kiekvieną savaitgalį einą out į barus, gaudydami Uberį vidury nakties, kad kažkaip už 20 Eur parsigautų į savo Bezdonis. What’s the point?
Būstas ne tėvas, jį galima keisti
Na ir pabaigai – rinkdamasis būstą stengiausi ne’overthink’inti. Gal reikės darbo kambario, gal norėsiu kiemelio, gal norėsis terasos, gal norėsis kotedžo, gal norėsiu židinio, o gal dviejų parkingo vietų. Gal turėsiu 6 vaikus, o gal nepavyks susilaukti nė vieno. O ką aš žinau?
Kai reikės – tuomet ir atsižvelgsiu.
Kad nebūtų kaip Janinai ir Antanui, aš būstą rinkausi pagal dabartinius ir netolimos ateities poreikius, o ne viso gyvenimo svajones.
Būstas ne tėvas, kad visam gyvenimui. Priešingai nuo savo tėvų, tikrai neketinu viename būste pragyventi visą likusį gyvenimą.
Life’s too short to live in one flat, turbūt taip yra pasakęs koks interneto klasikas.
Turiu tobulą būstą dabartiniams savo poreikiams. Jis po truputį vis tampa mano nuosavybe. Valio.
O kai gyvenimas iškrės išdaigą ir užsimanysiu kažko kito – tuomet ir kvaršinsiu sau galvą.
O kaip ir kur gyvenat jūs, mieli skaitytojai?
Įdomu sekti toliau?
Prenumeruok naujus įrašus el. paštu arba Facebook’e.
Įraše pateikta informacija nėra rekomendacija finansinėms paslaugoms įsigyti. Tai yra tik autoriaus nuomonė ir asmeninė patirtis. Už investicinius sprendimus atsakote jūs patys, tad būtinai įsigilinkite į produktą ar tiekėją prieš priimdami sprendimą investuoti.
Pasirodo ne aš vienas toks.
Man patinka vairuoti bet ne vienu ir tuo pačiu maršrutu ir būtent tuo metu kai visiems reikią. Nors mano situacija totaliai kitokią nes vaikai užaugo ir patys jau turi arba planuoja turėti savus namus. Darbas yra o gal ir bus ne centrinei dalyje bet man patinka kai ,,viskas po ranka,,. O ir namą galėčiau pasistatyti ar bent jau įsirengti pats savo rankom. Bet žinau kiek tam reikia laiko ir jėgų. Kaip ir jo priežiūra laiko ir finansų. Aš pradedu gyventi sau ir labiau noriu pamatyti pasaulį nei kalusytis kaimynu žoliapjoviu. Bet kiekvienam savo.
Šiaip tai pritariu išsakytoms mintims, tik nepritariu Pilaitės minėjimui 2 kartus su šiokia tokia centro gyventojo arogancija 🙂
Atsakant į klausimą – aš gyvenu kotedže Pilaitėje 🙂 Pilaitė puikus rajonas, bet tai supranti tik pabandęs čia pagyventi. Kompromisas tarp „tikro“ kotedžo užmiestyje ir gyvenimo mieste. Čia lyg ir gyveni užmiestyje be miesto triukšmo, bet visi miesto privalumai pasiekiami pėstute (išskyrus aišku senamiestį). Su dviem vaikais 70 kv. plote nebus komfortiška, o 110 kv. m. centre neįpirksi, nebent abu su žmona esat senior programeriai. Taip, jei dirbi kur nors Dvarčionyse, važiuoti tikrai toli, bet man dzin, nes dirbu jau kelis metus namuose. O dabar dar ir verslo centrų pristatė Pilaitės prieigose ir, tikėtina, statys ir toliau, tai perspektyvoje Pilaitės gyventojams ir kelionėms į darbą laiko nebereikės gaišti.
Žodžiu, iš mano perspektyvos – didžiausias gyvenimo centre privalumas – prestižas, kaip ir didžiausias Pilaitės trūkumas – prestižo nebuvimas. Aišku kirba man pavydas gyvenanties centre, bet čia tas pats kaip ir kita dilema dėl auto – ar nori būti kietas ir važinėti su nauju BMW, ar užtenka ir 10 metų Toyotos, kuri taip pat sėkmingai nugabens tave iš taško A į B, tik jau bus neprestižas 🙂
Jaučiau ir pats centro aroganciją rašydamas:( Bet iš tiesų, tai man dalampački prestižas. Aš dėl darbų dar gana flexible ir galėčiau išgyventi be centro su remote opcijomis, bet žmona nelabai lanksti. Be ofiso centre niekaip. Tai todėl ir gyvename centre.
Galėtume abu arti full-time remote’u, tai svarstyčiau kažkur toliau gyventi. Dabar geriausia ką gal pavyks susikurti – butas centre, ir sodyba už miesto. Best of two worlds 🙂
Labai taikliai parašyta dėl būsto vietos, kokia ji svarbi kasdieniam gyvenimui ir kad nebūtina prisirišti visam gyvenimui. Prieš 5-7 metus su žmona įsikūrėme (ir, žinoma, patys įsirengėme 🙂 ) naujame bute viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų apie tai daug negalvodami. Tačiau gimus vaikui ir pradėjus šiek tiek kitaip dėliotis prioritetus, supratom, kad čia kažkas negerai ir nepatogu 🙂
Tai kol kas visai metėm Vilnių (pasilikom tik nuotolinius darbus) ir išsinuomavom butą vieno iš kurortų centre, kur viskas pėsčiomis pasiekiama per kelias minutes 🙂 Tobulai ramus gyvenimas jau antri metai. Be to, regione gyventi gerokai pigiau, o sostinę ar Kauną pramogoms ar reikalams greitai galima pasiekti.
Kol kas labai pasiteisinęs sprendimas, o kas ateityje bus – jau nebeaišku 🙂
Gal dar kažkas panašią patirtį turi išsikraustęs iš didelio miesto?
Vytautai, žiauriai įdomu! Panašų planą ir aš rezgiu galvoj, tik žmona ne tiek entuziastinga, bet vykdau lobizmo kampaniją. :))
NT Vilniuje neturėjote, ar dabar tiesiog išnuomotas jau ir srautą generuoja? Čia idealus variantas ypač pandeminiais metais. Dabar menkas malonumas man iš to Vilniaus vistiek. 🙂 Kaip vaikui su darželiais, mokyklomis, adaptacija? Ir kaip su darbais – nenustebčiau, jei dar net geriau gaunasi, kai nepraleidi pusdienio kamsčiuose ir šiaip streso mažiau. Labai įdomu daugiau detalių! Čia mano #goalzzz
Nėra lengva viską aprašyti, tokį sprendimą lėmė daug detalių 🙂
Viena iš priežasčių, kodėl bent jau laikinai palikome sostinę ir buvo ta, kad paskambinus į savivaldybę užtikrino, jog vieta vaikui darželyje tikrai atsiras. Žinoma, rudenį taip ir atsitiko.
Taip pat reikia paminėti, kad pagrindinis tikslas nebuvo sutaupyti, o norėjosi gyventi ten, kur aplink nėra daug automobilių ir žmonių, tačiau tuo pačiu ir išvystyta infrastruktūra. Tai visa tai ir turime kitame mieste, naujos statybos erdviame bute. O vilniuj butą išnuomavom.
Pradžioj darėm vienų metų bandymą, tik tiek patiko, kad ir antrus metus likom. Jei bandyti apibendrinti, tai čia laikas šiek tiek sulėtėja ir jį galima leisti kaip tik sugalvoji: bėgioti, skaityti, bendrauti su vaiku ir t. t. Realiai tas ir vyksta. Po vilniaus čia ne tai kad nėra kamščių, čia beveik nėra automobilių 😀 o ir šiaip su mašina nelabai kur reikia važiuoti, labiau naudojamas kai lankom kitus miestus.
Čia viskas šalia: per 3 min. pėsčiomis galiu pasiekti vieną iš kelių kavinių, ežerą su pliažu (vasara tai tiesiog tobula), baseiną (na kai veikia) – reikia tik gatvę pereiti, aplinkui kelios dešimtys dviračių takų, o dar aplinkui visur miškai 🙂
Nors parduotuvės šalia, dažnu atveju užsakoma barbora (vėl ačiū covid, nes iki tol regionuose to nebuvo), ir atveža maistą savaitei. Visai kaip buvom įpratę sostinėje.
Nuotoliniu būdu dirbti irgi tik pliusai. Kadangi dar atsikraustėme iki viruso Lietuvoje, tai gal pradžioj buvo keista ir neįprasta. Tačiau per kelis mėnesius covid viską kuo puikiausiai šiuo aspektu sutvarkė 🙂
Kas tikrai būtų negerai, jei reikėtų darbo ieškoti tame pačiame mieste. Čia šiek tiek klesti tik turizmas ir taip labiau sezono metu. Tenka pripažinti, kad vis dėlto Lietuvoje yra tik keli miestai, kur pragyvenimo lygis tikrai aukštesnis. Visa kita, deja, na nelabai dar..
O į kur pats norėtum persikelti gyventi?
Ačiū už atsakymą, labai įdomu! :))
Vasaromis dažnai būnu Druskininkuose, tai juos ir naudoju savo „gyvenimas miestelyje“ įsivaizdavimui. Gali būti, kad juos čia ir aprašei, nes viskas atitinka, bet lygiai taip pat atitiktų ir Birštonas, Anykščiai ar kokia Ignalina, tai nespėliosiu.
Aš tikrai manau, kad gyvenant viename iš šių miestukų galima ženkliai pasigerinti gyvenimo kokybę. Aišku, priklauso kaip tu ją matuoji. O jeigu dar sugebi Vilniaus darbą ir Vilniaus algą išsilaikyti, tai čia visiškas greitkelis į finansinę nepriklausomybę.
Smalsu dar ir dėl to, kad, tikėtina, turint daugiau laiko savo rankose ir matant vietinį gyvenimą, dar ir versliuką kokį on the side galima įsukti. Visgi regionuose nedaug tų talentų belieka. O senatvėje mažas miestukas gali būti daug labiau fullfilling, nes jame iš tiesų gali daryti pokyčius. Nebūtinai per politiką, bet per verslą, visuomeninę veiklą. Bet gal čia vėlgi mano didmiesčio ego – iš tiesų visą laiką pavydėjau draugams, kilusiems iš mažesnių miestelių. Tiesiog daug didesnis „one of us“ jausmas, kurio augant Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje paprasčiausiai nesusiformuoji 🙂
Labai smagiai persiskaitė. Labai pritariu kai kuriom įžvalgom dėl transporto ir taktiško sprendimo. 🙂
„Būstas ne tėvas, kad visam gyvenimui. Priešingai nuo savo tėvų, tikrai neketinu viename būste pragyventi visą likusį gyvenimą.“
Šita dalis gan ekstremaliai nuskambėjo. Ypač kai prieš tai abejojai ar turėsi 6 vaikus ar 0 🙂
Rašei, kad būstą rinkaisi pagal esamus poreikius. Ar realu, kad tie poreikiai nesikeis ir nebus priežasties persikelti į kitą būstą?
Labas, Simai! Hmm, kad citata kaip tik tą ir sako – kadangi nežinau ar turėsiu 0 vaikų ar 6, todėl net neabejoju, kad į kitą būstą anksčiau ar vėliau persikelsiu. Tikrai nemanau, kad dabartinis būstas atitiks mano 40-mečio poreikius. Juk tą ir bandžiau ištransliuoti, ne?
Ne, ne visai suprantu 🙂
Jei ateitis tokia neaiški, kodėl esi įsitikinęs kad poreikiai keisis?
Jei poreikiai nesikeis – valio. Tuomet nieko ir nekeisiu, nes dabar turiu sau optimalų ir tinkantį būstą, kurį rinkausi pagal dabartinius poreikius tiek dėl vietovės, tiek dėl dydžio, tiek dėl paslaugų aplinkui. Nesuprantu kur link suki? Čia, kad žinant ką žinau dabar (kad niekas nėra aišku), turėčiau tiesiog nuomotis būstą ar ką daryti?
Apie šitą naują blog post’ą neatėjo notification’as į el. paštą.
Apie ankstesnį atėjo tvarkingai.
Kažkas pagriuvę?
Man taip pat neatejo
Supratau, žiūrėsiuosi. Nieko nekeičiau, bet gal kažkas nusimušė. Ačiū!
Mano figūra Vilniaus žemėlapyje panaši, tik šiauriau – neįtinko Naujamiestis, Žvėrynas. Kodėl? Na mėgstu gerą vaizdą ir mėgstu šviesius, pietinius butus. Tai geras vaizdas iš Subačiaus gatvės namų tik į šiaurę – amžina prieblanda. Taigi gyvenu priešingoje pusėje, su panoraminiu senamiesčio ir miesto vaizdu, nuo kalvų už Antakalnio iki TV bokšto ir Šeškinės kalvų. 20-25 min pėstute iki Katedros aikštės. Automobilis po namu, važinėju kokį kartą, du per savaitę, visos įstaigos pėstute pasiekiamos – savivaldybė, paštas, bankas, berds 11 !!! maisto parduotuvių ne didesniu kaip 10 min atstumu, arčiausia – 1 min, tik šitos nemėgstu.
Net neabejoju, kad pats gyvenate patogiai ir optimaliai! Labiausiai pavydu dėl panoramos – miesto vaizdai mane taip pat žavi ir, tikiuosi, dar gausiu pagyventi su pastaraisiais už lango. Dabar tiesiog netilpo į norimą biudžetą. O ir šiaip – reikia pasilikti malonumų ir ateičiai. 🙂
Labai įdomu… 🙂
Aš su tokiais pačiais prioritetais, bet žemėlapis nusipaišė kitoje pusėje upės. „Noriu žalios erdvės “ – aš irgi noriu, bet man niekaip nesiderina su Naujamiesčiu, nes ten didžioji dalis yra tikrai ne žalioji erdvė. Net nėra kur šuns patogiai pavedžioti. Sutinku, kad galima nueiti iki Vingio parko, Kalnų parko ar pan., bet nueiti galima nuo bet kurios vietos. Aš priėjau išvadą, jog man geriausia viena gyventi yra apribota iš vienos pusės upės, iš kitos pusės – Žalgirio, Tuskulėnų g.
Tai todėl ir pasižymėjau tik pusę Naujamiesčio! Visas rajonas per didelis ir tikrai ne visas patrauklus. Žemaitės g. gale gyventi prie Maximos ten man neatrodė patrauklu, kaip ir Savanorių galas link Tūkstanmečio žiedo, kurį kiti pradeda Naujamiesčiu vadinti.
Įsivaizduoju kur gyveni ir žinok net svarsčiau tą pusę, bet kadangi būstą rinkausi jau su investuotojo kepure, likau visgi prie tikrojo centro. Bet gyvenimo kokybė taviškė tikrai su potencialu augti, sutinku 🙂
Labas,
Įdomu o kaip gi savo NT vertini balanse?
Jeigu traukiat, tai kokia kaina – pirkimo, vertinimo, ar NT kainą gal indeksuoji?
Ačiū
Labas! Žinok kol kas NT tiesiog nevertinu. Svarsčiau ir taip, ir taip, bet, kad ten beveik viskas kol kas skola, tai savajamam turte nenoriu cackintis. O ir šiaip esu požiūrio, kad gyventi visuomet kažkur reikės ir tai yra tiesiog išlaida, tad su investicijomis nesuplaku. Bet, kaip ir minėjau tekste, sprendimą dėl šios išlaidos priėmiau su investuotojo kepure, tad kažkokios grąžos pasąmonėje vistiek tikiuosi.
Pats mačiau skaičiuoji NT. Ar buvo svarstymų netraukti?
Matai, aš visą savo krepšelį planuoju skelti į dvi dalis – investinė dalis ir gyvenimas 🙂 vienas NT yra šiuo metu kaip investicinis likęs o namas šeimos pastogė. Skolų milžiniškų neturim, tai neapsisprendžiu kokia turėtų būti geroji praktika. Kaip vertinti investicinio turto vertę ir kaip vertinti šeimos pastogę.
Sveikas,
Priverte susimastyti tavo pasakymas, kad pirma paskola duoda didesne nei kitas. Gal gali placiau apie tai? Ar turi omeny, jei pirmos neissimokejes antra imi?
Nes as kaip tik ieskojau remonto reikalaujanti, senos statybos busta, kad galeciau atsinaujinti pagal savo poreikius ir taip sutaupyti nepermokant kol pats nezinau ko tiksliai noriu. Dabar butas 52 kv/m2 dviems uztenka pilnai. Kaina apsistojo ties 60k su pilnu remontu.
Bet jau mastome apie sekanti pirkini ir cia atsiranda toji dilema, ar butas centre (moters noras), ar netoli nuo centro kotedzas/namas apie 100 kv/m2 (mano noras).
Pradziai galvojau, paleisim nuomai si buta ir ieskosime kito, bet dabar jau viskam susigulejus supratau, kad isigyti antra pirkini teks buta pardavineti. Nebent ilgiau gyventi bute ir neskubeti, kol nera poreikio, nes kolkas eina tik antri metai kai esam cia.
Idomu sulaukti izvalgu, kaip teisinigau elgtis.
Aciu uz pasidalinima mintimis!
Labas, Yenom!
Taip, bankas vertina tave kaip skolininką ir natūraliai, jeigu jau ateini turėdamas skolą – sekančiai būsi labiau rizikingas, tad prašys didesnio pradinio įnašo ir/ar pasiūlys prastesnes palūkanas. Čia ne taisyklė, bet labiau tendencija. Jeigu būsi pirmąjį būstą išsimokėjęs ir eisi pirkti antrąjį, tai viskas gerai – bankas vėl tave užskaitys kaip naują skolininką, net dar geriau – laikys mažiau rizikingu, nes jau turėsi turto po savuoju vardu.
Dėl buto/kotedžo tai labai individualu. Kaip ir visą laiką santykiuose – reikia ieškoti kompromiso. Išsiaiškinti kodėl vienas nori vieno, o kitas kito, gal rasite bendrą sutarimą. 🙂 Manimi antra pusė pasitikėjo ir NT pirkimą paliko man, bet aš, aišku, irgi labai atsižvelgiau į pagrindinius jos poreikius, todėl visi ir laimingi. Bent kol kas 🙂
Mano spėjimas, kad covid lems pasikeitimus ilgam darbo sferoje. Nuotolinis darbas taps norma, e paslaugos labiau išvystytos, ko pasekoje nebelieka tokio riebaus pliuso gyventi centre kuo arčiau darbo. Tikėtina, kad mažesni miesteliai su gera infrastruktūra ir/ar esantys šalia didmiesčių taps daug patrauklesni gyvenimui. Todėl ir NT rinka gali atrodyti ne taip kaip dabar. Nes kiti pliusai gyventi didmiesčio centre yra silpni, koncertai, renginiai, teatrai, kinas, turbūt ne daug kas kiekvieną diena tuo naudojasi. Taip, kad gali būti migracija į regionus ateityje, čia ypač vidutinio amžiaus su vaikais.