Parašius apie išlaidų Big3, nemažai skaitytojų prašė pasidalinti kaip aš optimizuoju ar life-hack’inu šias kategorijas. Tai yra – būstą, maistą ir transportą. Va čia tai papuoliau, galvoju. Nors higieną jaučiuosi susitvarkęs, bet tikrai kažkokių grandiozinių idėjų nesu įgyvendinęs. Savo nuomonę turiu, bet ji labiau ant jausmo pastatyta. Tai yra, niekada nesėdėjau ir negooglinau kaip gyventi optimaliai ar teisingai. Nelabai skaičiavau labiau apsimoka nuomotis ar pirkti būstą. Nelabai ir vertinau namų statymus ar remontus. Kaip gyvenu, labiau taip gavosi eigoje dėl mano asmenybės, tad prašau nevertinkite šio įrašo kaip mokslinio darbo. Bet juk reikia #kaškąrašiti, tai tikiuosi naudos bus. Taigi, pakalbame…
Taupymas yra kaip keiksmažodis. Taupai, reiškias save riboji, gyveni nepritekliuje, kažko sau neleidi. Na, bent jau toks požiūris pastebimas visuomenėje. Žiū, tik kas nors prakalbo apie investavimą ant paprastos lietuvio algos – reiškias pastarasis stipriai taupo, save riboja ir apskritai, vardan orios senatvės, paleidžia geriausias jaunystės dienas vėjais.
Bet yra būdas išvengti šio keiksmažodžio. Įmonės tą suprato jau seniai. Juk jokiais būdais nepamatysite antraštės “Telia valdyba nusprendė 3 metus intensyviai taupyti”, nes pasirodo nori perpirkti kitą įmonė. Ne! Juk įmonės netaupo, jos – optimizuoja kaštus.
Kaštų optimizavimas. Magiški du žodžiai, po kuriais gali tilpti tiek daug. Ir masiniai atleidimai, ir perteklinio autoparko atsisakymas, ir ofiso dydžio vertinimas, ir nenaudojamų faksų utilizavimas ir t.t. Juk optimizuoti kaštus logiška – kokio velnio mokėti už kažką perteklinio, kas nekuria vertės įmonės akcininkams?
Tai va, aš labai panašiai mąstau ir apie asmeninius finansus bei taupymą. O mes juk suaugę žmonės, galime neišsikalinėti ir atvirai naudoti tą keiksmažodį iš T raidės. Tad pakalbėkime apie taupymą.
Kaip jau rašiau pirmoje šio įrašo dalyje – pajamos ir išlaidos yra kaip diena ir naktis. Ne tai, kad labai skirtingi, o tai, kad eina vienas po kito. Todėl jeigu dar neskaitėte, rekomenduoju pradėti nuo įrašo apie pajamų valdymą. O išlaidas nuodugniai sekti aš pradėjau ganėtinai neseniai ir tą darau jau apie 10 mėnesių. Kiekvienas esame skirtingas ir kai kuriems žmonėms išlaidų sekimas yra ne tai, kad būtinas, bet tiesiog privalomas stabiliems finansams užtikrinti. Aš asmeniškai niekada nebuvau išlaidūnas. Niekada neturėjau vartojimo paskolų, nepirkau į kreditą ir tiesiog – natūraliai gyvenau pagal tuo metu gaunamas pajamas, o ne ateities lūkesčiais.…
Išlaidos. Vienas žodis, kuris gali būti pokalbio žudikas. Ar šeimoje, ar darbe, ar draugų būryje, šis žodis, ypač sujungtas su „valdymas“, „mažinimas“ ar „optimizavimas“, tikrai neneša pozityvios auros ir asocijuojasi su nepritekliumi, savęs ribojimu ir apskritai laisvės praradimu. Tačiau, čia yra blogas apie pinigus. O pajamos ir išlaidos yra kaip diena ir naktis. Ne tai, kad labai skirtingi, bet tai, kad eina vienas po kito. Kaip jau supratote iš mano praėjusio įrašo – pinigų niekada nebus gana. Todėl nori nenori, kad ir kiek uždirbtum, išlaidas valdyti privalai. Nesakau, kad privalai jas sekti iki cento, gyventi pagal biudžetą ar kitaip mažinti…
Ar atsimenate studentavimo laikus, kai visą mėnesį pragyventi galėjote už 500 litų? Taip, buvo šioks toks nepriteklius, na, bet išgyventi pavyko. Dabar su tais pačiais 150 Eur nelabai ką nuveiksi ir sakysite man – bet juk infliacija!!! O aš atsakysiu, kad taip, iš dalies kalta pinigų infliacija, bet didžioji dalis atsakomybės krenta ant kito tipo infliacijos – gyvensenos. Gyvensenos infliacija, tarptautiniuose žodynuose žinoma kaip lifestyle inflation, yra reiškinys, kai augant jūsų pajamoms, auga ir išlaidos. Na, čia turima omenyje, kad jeigu studentavimo laikais galėjote dalintis kambariu su kitu žmogumi, tai pasiekus tam tikrą amžių jau net bendra laiptine su kitais…