Ilgai mąsčiau ir sukūriau r/6nuliai subreddit’ą. Eksperimentas, tai pažiūrėsime ar prigis, ar mirs po pusmečio. Jei trumpai – pasiilgau baltic mustache forumo ir nelabai turiu kur paklausti, su kuo pasitarti. Savo forumo kurti nenoriu, nes neturiu techninių žinių palaikymui ir kažkas garantuotai galiausiai sugrius. Tai renkuosi reddit’ą, kur, labai daug šansų, kiekvienas iš jūsų yra bent jau apsilankęs. Bet kam man tai? Nes sesiNuliai.lt blog’ą rašau, kai turiu ką įdomaus papasakoti ar pasidalinti. 68 ilgi įrašai per 5 metus. Ir vidutiniškai po 40 komentarų po kiekvienu įrašu, kartais ir 200. Užsikūrė šioks toks neblogas community ir tie komentarai yra priežastis…
Visuomet rašau pirmu asmeniu, nes šešiNulių blog’as tai mano mažiukas hobby projekčiukas, bet šiaip gyvenant dviese, finansai vienaskaitoje nelabai ir bevyksta. Jeigu vienas gyvena nuo algos iki algos, o kitas svajoja apie ankstyvą pensiją, tai čia garantuotai bus tiksinti bomba. Tad reikia tartis, organizuotis ir nori nenori turėti kažkokią tai sistemą. Aišku, galima turėt ir individualias taisykles bei priiminėti asmeninius sprendimus, tačiau gyvenant poroje vistiek daug kas eina per vieną kasą, tad tą procesą reikia kažkaip organizuotis. Gali būti paprasta – kaip studentavimo laikais aš nuperku tau kavos, tu nuperki man ir taip tipo išsilygina. Gali būti advanced, kur primena…
Kaip investuoti, kur investuoti – visa tai aprašau šitam blog’e, tačiau… tai nors ir svarbios, bet yra tik techninės detalės. Jas atlikus, galima turėti daugiau pinigų. Bet turtingu tampama ne excelyje, turtingu reikia tapti ir galvoje. „Ne piniguose laimė” suprantu, kad gali skambėti gana ironiškai iš bičiuko, kurio anoniminio dienoraščio vienintelis tikslas yra tiesiog surinkti didelę pinigų sumą. Bet, mieli finansų broliai ir sesės, paklausykite savo močiučių. Tikrai ne piniguose laimė ir net ne jų kiekyje. Kas čia dabar bus – siūlysiu šešiųNulių koučingo sesijas ar grupines finansines gongų terapijas? Ne visai, bet noriu pasidalinti keletu random minčių apie pinigus…
Taupymas yra kaip keiksmažodis. Taupai, reiškias save riboji, gyveni nepritekliuje, kažko sau neleidi. Na, bent jau toks požiūris pastebimas visuomenėje. Žiū, tik kas nors prakalbo apie investavimą ant paprastos lietuvio algos – reiškias pastarasis stipriai taupo, save riboja ir apskritai, vardan orios senatvės, paleidžia geriausias jaunystės dienas vėjais.
Bet yra būdas išvengti šio keiksmažodžio. Įmonės tą suprato jau seniai. Juk jokiais būdais nepamatysite antraštės “Telia valdyba nusprendė 3 metus intensyviai taupyti”, nes pasirodo nori perpirkti kitą įmonė. Ne! Juk įmonės netaupo, jos – optimizuoja kaštus.
Kaštų optimizavimas. Magiški du žodžiai, po kuriais gali tilpti tiek daug. Ir masiniai atleidimai, ir perteklinio autoparko atsisakymas, ir ofiso dydžio vertinimas, ir nenaudojamų faksų utilizavimas ir t.t. Juk optimizuoti kaštus logiška – kokio velnio mokėti už kažką perteklinio, kas nekuria vertės įmonės akcininkams?
Tai va, aš labai panašiai mąstau ir apie asmeninius finansus bei taupymą. O mes juk suaugę žmonės, galime neišsikalinėti ir atvirai naudoti tą keiksmažodį iš T raidės. Tad pakalbėkime apie taupymą.
Šiame blog’e nuolat kartoju – apie finansus aš menkai ką suprantu. O milijonieriumi tapti vistiek noriu. Ar tai bent jau įmanoma? Bendras visuomenės supratimas – neįmanoma. Jeigu nenusimanau apie opcionus, hedge’inimą ir finansinius svertus – milijonieriumi tapti nėra šansų. Apskritai, net į finansų rinkas nėra ko lįsti be šių investuotojams privalomų žinių. Bet visuomenė klysta. Elgsena, o ne finansinės žinios, yra pats svarbiausias faktorius, lemiantis statistinio žmogaus turtus. Jūs galite praleisti 10 metų studijuojant įmonių grafikus, skaitant analitikų apžvalgas ir galutiniame gyvenimo taške vistiek būti biednesnis už paprastą Jurgių Joną, jeigu turėsite žalingus finansinius įpročius. Kai kalba pasisuka apie asmeninius…
Aš esu šioks toks energ-idiotas. Bendrai energetika nesidomiu, kaip sektorius man jis neįdomus, net nelabai žinau kiek elektros sunaudoju kiekvieną mėnesį, tačiau vistiek kažkaip mano radare sugebėjo atsirasti nutolusių saulės jėgainių idėja. Idėja mane pagrinde užkabino dėl aplinkosaugos pusės – kaip tikras vakarietiškas hipsteris noriu mažinti savo pėdsaką žemėje ir, tiesiog gyvenant bute Vilniaus centre, neįsivaizdavau, kad tai yra įmanoma. Juk saulės kolektoriaus ant namo stogo nepasistatysiu (nors, pasirodo, ir tai yra įmanoma, tik vargas derinantis su kaimynais). Bet pasirodo lietuviai pažangi tauta. Pala pala, šeši nuliai, gal ir įdomu, bet čia juk blog’as apie finansus, prie ko čia ta…
Mano interviu Verslo Žiniose, kaip galima buvo tikėtis, išjudino nemažai po akmeniu gyvenančių ir visur aplinkui tik žūlikus ir vagis matančių tautiečių. O išjudinti jie, žinoma, plūsta į komentarus. Tikrai suprantu, jog bet koks viešumas nori nenori visą laiką iššauks dalį neigiamų reakcijų. Maisto bankas paskelbia apie naujai įsigytus automobilius, padėsiančius pristatyti maisto prekes ir tolimiems izoliuotiems kaimams – „pinigų įsisavinimas”, šaukia komentaruose. Niekam nežinomas verslininkas skiria 250k be jokių kabliukų medikams per COVID19 – „jau išpirkinėja kaltę” arba „vogtus pinigus lengva dovanoti”, šaukia komentaruose. Mes lietuviai, juk nesame patys pozityviausi. Didžioji dauguma, ypač viešai nuomonę reiškiančių piliečių, savyje per…
Gana aktuali tema kiekvienam jaunuoliui – o ką daryti su dideliam pirkiniui taupomais pinigais? Na, žinote, galvoje turiu būsto pradinį įnašą, vestuves, namų remontą, automobilio pirkimą ar bet ką, kas kainuoja nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių. Šiems pirkiniams dažnas taupo nuo keletos mėnesių iki keletos metų, tad nesinori, jog lėšos tiesiog gulėtų sąskaitoje ir lėtai praradinėtų vertę. O tokiu trumpu laikotarpiu suinvestavus į akcijas, labai gali būti, kad pataikysite ant blogo etapo ir išsiimti gali tekti mažiau nei įdėjote. Identiška situacija ir su visų apdainuotu juodos dienos fondu. Ar jis tiesiog turi gulėti banke, ar galima jį kažkaip įdarbinti? Anksčiau…
Kaip supratau, landžioti po svetimas pinigines yra gana geidžiamas lietuvių užsiėmimas. Gal todėl net ir šviežiai iškepti Lietuvos finansų blogeriai labai greitai susilaukia portalų dėmesio. Taip nutiko ir man – po pirmojo bloginimo mėnesio, jau, žiū, duodu savo pirmąjį interviu. Ne bet kam, o Verslo Žinioms. Na, neslėpsiu, malonu. O ypač papulti į VŽ. Visą interviu skaitykite čia. Update ateities kartoms: interviu netgi pakilo iki #6 vietos prie skaitomiausių. SVARBU! Kadangi VŽ straipsnis yra premium, o aš autorines teises gerbiu, bet tuo pačiu noriu suteikti šansą savo skaitytojams su manimi labiau susipažinti, tai savo siųstus atsakymus be VŽ redaktūros įkeliu…
Kaip jau rašiau pirmoje šio įrašo dalyje – pajamos ir išlaidos yra kaip diena ir naktis. Ne tai, kad labai skirtingi, o tai, kad eina vienas po kito. Todėl jeigu dar neskaitėte, rekomenduoju pradėti nuo įrašo apie pajamų valdymą. O išlaidas nuodugniai sekti aš pradėjau ganėtinai neseniai ir tą darau jau apie 10 mėnesių. Kiekvienas esame skirtingas ir kai kuriems žmonėms išlaidų sekimas yra ne tai, kad būtinas, bet tiesiog privalomas stabiliems finansams užtikrinti. Aš asmeniškai niekada nebuvau išlaidūnas. Niekada neturėjau vartojimo paskolų, nepirkau į kreditą ir tiesiog – natūraliai gyvenau pagal tuo metu gaunamas pajamas, o ne ateities lūkesčiais.…
Išlaidos. Vienas žodis, kuris gali būti pokalbio žudikas. Ar šeimoje, ar darbe, ar draugų būryje, šis žodis, ypač sujungtas su „valdymas”, „mažinimas” ar „optimizavimas”, tikrai neneša pozityvios auros ir asocijuojasi su nepritekliumi, savęs ribojimu ir apskritai laisvės praradimu. Tačiau, čia yra blogas apie pinigus. O pajamos ir išlaidos yra kaip diena ir naktis. Ne tai, kad labai skirtingi, bet tai, kad eina vienas po kito. Kaip jau supratote iš mano praėjusio įrašo – pinigų niekada nebus gana. Todėl nori nenori, kad ir kiek uždirbtum, išlaidas valdyti privalai. Nesakau, kad privalai jas sekti iki cento, gyventi pagal biudžetą ar kitaip mažinti…
Ar atsimenate studentavimo laikus, kai visą mėnesį pragyventi galėjote už 500 litų? Taip, buvo šioks toks nepriteklius, na, bet išgyventi pavyko. Dabar su tais pačiais 150 Eur nelabai ką nuveiksi ir sakysite man – bet juk infliacija!!! O aš atsakysiu, kad taip, iš dalies kalta pinigų infliacija, bet didžioji dalis atsakomybės krenta ant kito tipo infliacijos – gyvensenos. Gyvensenos infliacija, tarptautiniuose žodynuose žinoma kaip lifestyle inflation, yra reiškinys, kai augant jūsų pajamoms, auga ir išlaidos. Na, čia turima omenyje, kad jeigu studentavimo laikais galėjote dalintis kambariu su kitu žmogumi, tai pasiekus tam tikrą amžių jau net bendra laiptine su kitais…