Kaip saugiai įdarbinti taupomas lėšas? Kredito unijos indėlis

Gana aktuali tema kiekvienam jaunuoliui – o ką daryti su dideliam pirkiniui taupomais pinigais? Na, žinote, galvoje turiu būsto pradinį įnašą, vestuves, namų remontą, automobilio pirkimą ar bet ką, kas kainuoja nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių. Šiems pirkiniams dažnas taupo nuo keletos mėnesių iki keletos metų, tad nesinori, jog lėšos tiesiog gulėtų sąskaitoje ir lėtai praradinėtų vertę. O tokiu trumpu laikotarpiu suinvestavus į akcijas, labai gali būti, kad pataikysite ant blogo etapo ir išsiimti gali tekti mažiau nei įdėjote. Identiška situacija ir su visų apdainuotu juodos dienos fondu. Ar jis tiesiog turi gulėti banke, ar galima jį kažkaip įdarbinti? Anksčiau…

Šeši nuliai @ Verslo Žinios

Kaip supratau, landžioti po svetimas pinigines yra gana geidžiamas lietuvių užsiėmimas. Gal todėl net ir šviežiai iškepti Lietuvos finansų blogeriai labai greitai susilaukia portalų dėmesio. Taip nutiko ir man – po pirmojo bloginimo mėnesio, jau, žiū, duodu savo pirmąjį interviu. Ne bet kam, o Verslo Žinioms. Na, neslėpsiu, malonu. O ypač papulti į VŽ. Visą interviu skaitykite čia. Update ateities kartoms: interviu netgi pakilo iki #6 vietos prie skaitomiausių. SVARBU! Kadangi VŽ straipsnis yra premium, o aš autorines teises gerbiu, bet tuo pačiu noriu suteikti šansą savo skaitytojams su manimi labiau susipažinti, tai savo siųstus atsakymus be VŽ redaktūros įkeliu…

Kodėl aš pradėjau sekti savo išlaidas?

Kaip jau rašiau pirmoje šio įrašo dalyje – pajamos ir išlaidos yra kaip diena ir naktis. Ne tai, kad labai skirtingi, o tai, kad eina vienas po kito. Todėl jeigu dar neskaitėte, rekomenduoju pradėti nuo įrašo apie pajamų valdymą. O išlaidas nuodugniai sekti aš pradėjau ganėtinai neseniai ir tą darau jau apie 10 mėnesių. Kiekvienas esame skirtingas ir kai kuriems žmonėms išlaidų sekimas yra ne tai, kad būtinas, bet tiesiog privalomas stabiliems finansams užtikrinti. Aš asmeniškai niekada nebuvau išlaidūnas. Niekada neturėjau vartojimo paskolų, nepirkau į kreditą ir tiesiog – natūraliai gyvenau pagal tuo metu gaunamas pajamas, o ne ateities lūkesčiais.…

Pajamų valdymas ir butaforinis nepriteklius

Išlaidos. Vienas žodis, kuris gali būti pokalbio žudikas. Ar šeimoje, ar darbe, ar draugų būryje, šis žodis, ypač sujungtas su „valdymas“, „mažinimas“ ar „optimizavimas“, tikrai neneša pozityvios auros ir asocijuojasi su nepritekliumi, savęs ribojimu ir apskritai laisvės praradimu. Tačiau, čia yra blogas apie pinigus. O pajamos ir išlaidos yra kaip diena ir naktis. Ne tai, kad labai skirtingi, bet tai, kad eina vienas po kito. Kaip jau supratote iš mano praėjusio įrašo – pinigų niekada nebus gana. Todėl nori nenori, kad ir kiek uždirbtum, išlaidas valdyti privalai. Nesakau, kad privalai jas sekti iki cento, gyventi pagal biudžetą ar kitaip mažinti…

Kodėl pinigų niekada negana?

Ar atsimenate studentavimo laikus, kai visą mėnesį pragyventi galėjote už 500 litų? Taip, buvo šioks toks nepriteklius, na, bet išgyventi pavyko. Dabar su tais pačiais 150 Eur nelabai ką nuveiksi ir sakysite man – bet juk infliacija!!! O aš atsakysiu, kad taip, iš dalies kalta pinigų infliacija, bet didžioji dalis atsakomybės krenta ant kito tipo infliacijos – gyvensenos. Gyvensenos infliacija, tarptautiniuose žodynuose žinoma kaip lifestyle inflation, yra reiškinys, kai augant jūsų pajamoms, auga ir išlaidos. Na, čia turima omenyje, kad jeigu studentavimo laikais galėjote dalintis kambariu su kitu žmogumi, tai pasiekus tam tikrą amžių jau net bendra laiptine su kitais…