Kavinukė Nidoje ir CEO

Kavinukė Nidoje ir CEO istorija
Foto: Ateik Ateik kavinė ant jūros kranto Klaipėdoje prie Melnragės molo

Didelės įmonės CEO vasarą atostogaudamas Nidoje užėjo į vietinę kavinę atsigerti kavos. Viduje jis pamatė keletą staliukų, labai jaukią, namūdišką aplinką, už prekystalio kavą gaminantį ir su lankytojais juokaujantį vyrą – kavinės darbuotoją. Kavinė buvo pilna gyvybės – nusėsti staliukai, knygas skaitantys poilsiautojai, pusryčių blynais besimėgaujančios šeimos bei gyva, niekada nesibaigianti lankytojų eilė.

Sulaukęs savo eilės, CEO užsisakė kavos ir už prekystalio dirbančiam vyrui pažėrė komplimentų dėl kavinės jaukumo, skanios kavos bei lankytojų srauto. Taip pat paklausė – kiek laiko ši kavinė jau veikia, norėdamas suprasti iš kur tokia sėkmė.

Kavinės darbuotojas atsakė „Jau trečias sezonas kaip dirbame“

CEO garsiai nusistebėjo, kad tik šiemet atrado šią kavinę, nes jau keletą metų iš eilės savo įmonės planavimo sesiją su kitais valdybos nariais darė būtent Nidoje, bet nei pernai, nei užpernai šios jaukios kavinės nepastebėjo.

„Galbūt su kolegomis buvote savaitės viduryje, o mes dirbame tik savaitgaliais“, šiam atsakė kavą bedarantis vyras.

„Wow. Bet juk pas jus pilna lankytojų! Neabejoju, kad būtumėte pilni ir viduryje savaitės. Tikra nuodėmė neišnaudoti tokios progos!“ – nusistebėjo CEO.

„Mano žiniomis, kavinės savininkams užtenka tiek, kiek užsidirba per vasaros savaitgalius“, nusišypsojęs atsakė vyras ir, padavęs CEO padarytą kavą, nuėjo priimti kitų užsakymų.

CEO, pasiėmęs kavą, nuėjo atsisėsti prie vienintelio kavinėje likusio laisvo staliuko. Gerdamas kavą, šis negalėjo patikėti kaip galima nepasinaudoti galimybe, turint tokią aukso gyslą. Juk akivaizdu, kad tokia kavinė būtų pilna visomis savaitės dienomis, o turbūt sėkmę būtų galima pakartoti ir plečiantis į kitus miestus. Ne, negalima taip palikti, pamanė CEO.

„Atsiprašau, labai puiki kava ir mane labai sužavėjo kavinės aplinka, todėl norėčiau pasikalbėti su kavinės savininku. Ar galėtumėte jį pakviesti?“ – prie prekystalio priėjęs, kavas gaminančio vyro, paklausė CEO.

Barista maloniai nusišypsojo ir atsakė „Jūs su juo kalbate. Kuo galėčiau padėti?“

CEO net pasimetė. Jam pasirodė keista, kodėl tokio sėkmingo verslo savininkas pats vis dar gamina kavas, bet tai jį dar labiau suintrigavo.

„Prieš tai sakėte, kad dirbate tik savaitgaliais, nes savininkams, tai yra jums, pilnai pakanka per savaitgalį uždirbamų pajamų. Sakykite, jei ne paslaptis, ką tuomet veikiate likusiu laiku?“

Vyras nusišypsojo, supratęs kur link suka šis klientas ir tarė „Na, mėgstu vėlai keltis bei lėtus ilgus pusryčius su vaikais, dienomis žvejoju arba kaituoju, o popietę leidžiu su žmona, gaminant namų maistą. Kone kiekvieną vakarą vakarieniaujame su vietiniais gyventojais, kur susirenka kelios šeimos, geriam vyną ir dainuojam dainas, kol vaikai žaidžia tarpusavyje. Taip ir prabėga mano savaitės dienos.“ atsakė kavinės savininkas – barista, betvarkydamas prekystalį.

CEO negalėjo patikėti „Bet juk pas jus pilna lankytojų! Aš baigęs verslo vadybą, valdau didelę tarptautinę įmonę Vilniuje ir manau galėčiau jums padėti.“ – rėžė jis. „Jums reikia pradėti dirbti viduryje savaitės, generuojant daugiau pajamų ir renkant kapitalą plėtrai. Taip pat, tuč tuojau reikia praplėsti kavinės patalpas, norint aptarnauti visus lankytojus. Pats turite nustoti gaminti kavas ir imtis verslo vadybos, pasamdykite žmones. Įsivažiavus atnaujintai kavinei, turite plėstis į kitus miestus. Vilnius, Kaunas, Klaipėda tik ir laukia tokių kavinių. Turite pasamdyti žmogų, kuris valdytų verslą Nidoje ir pats persikelti gyventi į Vilnių, iš kurio vykdysite verslo vystymą. Jeigu seksis – toliau jūsų laukia Latvija, Estija, o gal ir visas pasaulis“.

„Ir kiek tai galėtų užtrukti?“ – suintriguotas paklausė kavinės savininkas.

„Na, jeigu seksis, tuomet po 10-15 metų jau turėsite didelį verslą“, atsakė CEO.

„O kas tuomet po 15 metų?“, paklausė kavinės savininkas.

„Haha, čia ir yra geriausia dalis. Po 15 metų šitaip išplėtus verslą, jumis tikrai susidomės kokia nors didelė tarptautinė korporacija ir norės perpirkti jūsų verslą. Parduosite verslą už keliasdešimt milijonų ir tapsite milijonieriumi!“

„Na, gerai, aš milijonierius – o kas tada?“ – toliau klausimų laviną tesė kavinės savininkas.

O CEO įjungė fantaziją ir  užsivedė – „Na, tuomet galėsite išeiti į poilsį. Išsikraustyti iš Vilniaus šurmulio –  kad ir į tą pačią Nidą. Atsidaryti mažą jaukią kavinukę savaitgaliams, vėlai keltis, lėtai pusryčiauti su šeima. Dienomis galėsite žvejoti ar kaituoti su vaikais, o popietę leisti su žmona, gaminant namų maistą. Kone kiekvieną dieną vakarus galėsite leisti vakarieniaudami su vietiniais gyventojais, geriant vyną bei dainuojant dainas, kol vaikai žais tarpu…sa-vy-je“, susipratęs, lėtai mintį užbaigė CEO ir nuleidęs galvą, lėtai išėjo iš kavinukės apmąstymams.

Kreditai

Man ši istorija labai patinka, bet tai ne visai mano kūryba. Pirmą kartą šios istorijos orginalą perskaičiau Tim Ferris knygoje „4 hours workweek„, o internetuose ji klajoja be autoriaus apie bankininką ir meksikietį žveją, tai nelabai ir išeina tikrajam autoriui atiduoti kreditus. Matyt tai tiesiog globalios tautosakos išmintis. Aš šią istoriją tiesiog sulietuvinau – ne tai, kad tiesiog pažodžiui išverčiau, bet labiau pritaikiau mūsų tėvynei ir pateikiau jums šiame įraše.

Pinigai nėra galutinis tikslas

Iš šios istorijos svarbiausia, kad CEO ir pats supranta, jog tapti milijonieriumi nėra kaip ir tikslas pats iš savęs. Tiesiog tapus milijonieriumi, kavinės savininkas galės leisti sau mažai dirbti, daugiau laiko skirti hobiams, leisti laiką su šeima bei mėgautis ramiu, lėtu gyvenimu. Na, daryti tai, ką jau ir dabar laimingas daro.

Man, taip pat, milijonas tikrai nėra tikslas iš savęs. Neabejoju, kad nelabai ką pajausiu tą dieną, kai sąskaitoje 999,999 persivers į 1,000,000. Man svarbiau, kad tie šeši nuliai ar kokia kita suma tai bebūtų, suteiks man ir mano šeimai laisvę – kad ir atsidaryti kavinę Nidoje bei dienomis kaituoti – jeigu jau taip užsigeisime. O galbūt visa tai jau galiu susikurti ir dabar?

Tad esminė mintis – ne nuleisti galvą ir dabar užsimerkus kaupti bile kauti, o nuolatos save kankinti klausimu – kam man to reikia?

Tikslai gali būti paprasti

Nieko tokio yra nenorėti tapti sėkmingu CEO ar nesvajoti apie savo sustainable AI-powered blockhain unicorn’o įkūrimą. Svarbiausia automatu neįsivelti į tas korporatyvines žiurkių lenktynes ir sau atsakyti ko noriu būtent AŠ ir kiek jau yra GANA.

Išties yra sunku nustoti save lyginti su kitais, bet ką pamoko ši istorija – kavinės savininkui pakanka vienos kavinės dirbančios savaitgaliais, kai CEO iš karto nori plėstis ir globalaus verslo. Gana kvaila, kaip parodė ši istorija, nes galutinis tikslas abiejų vienodas, tik vienas jį pasiekęs jau šiandien, o kitas pasieks tik po 10-15 metų, pakeliui turbūt aplamdęs asmeninius santykius, šeimą bei sveikatą.

Tačiau sunkiausia ir individuali dalis – atsakyti ko iš tiesų noriu būtent aš.

Kokia prasmė?

Nors ir rašau apie taupymą, investavimą, bet ir pats savęs nuolatos klausiu – nu surinksiu tą milijoną per 30 metų ir kas iš to?

Save challenge’inti bandau nuolatos, nes, kaip parodė ši istorija, klausimas nėra toks paprastas. Nuoširdžiai bijau patapti viską į ateitį statančia kiaule taupykle, absoliučiai ignoruojant faktą, kad laimingu reikia sugebėti būti jau šiandien. Velniop tą finansinę nepriklausomybę ir kaupimą, jeigu tai reikš, kad laimingai pagyvent galėsiu tik 50-ties. Todėl nuolat savęs klausiu:

Galbūt man nereikia to didelio investicinio portfelio?

Galbūt aš nenoriu kilti karjeros laiptais?

Galbūt man nereikia tų atostogų Azijoje?

Galbūt man jau gana?

Šiuos ir panašius sunkius klausimus linkiu sau užduoti ir jums, mieli skaitytojai. Kalbame juk apie asmeninius finansus, tad tikslai negali būti generalizuoti. Linkiu juos suasmeninti ir atsakyti sau atvirai kuo norite būti – kavinukės savininku ar sėkmingu CEO.

Įdomu sekti toliau?

Prenumeruok naujus įrašus el. paštu arba Facebook’e.

16 Replies to “Kavinukė Nidoje ir CEO”

  1. Labai seniai apie afrikietį po palme gulintį istoriją girdėjau. Kaip jis galėtų skinti bananus, juos paduoti, po to nusipirkti karutį didesniam kiekiui bananų vežti, vėliau sunkvežimį. Ir kad vėliau galėtų nebedirbti o tik gulėti po palme. „O ką aš dbar veikiu? Paklausė gulintis pobpalme afrikietis jį paprotinti bandžiusio verslininko.

  2. Panašiai galvojau ir aš pastarąsias kelias savaites. Pastaruoju metu jaučiu, kad man nuobodu ir pūnu iš vidaus. Galbūt tiesiog reikia atostogų. O gal tiesiog žolė atrodo žalesnė kitoje pusėje. 🙂

  3. Liuks „perdarymas“.
    P.S. Labai patogu būtų share mygtukas po straipsniu, greitam pasidalinimui.

  4. man prireikė ne vienų metų kol leidau šiai minčiai nebūti tuojau pat užčiauptai kitų minčių 🙂 Tada dar turbūt poros metų kol galėjau rišliai ją papasakoti kitam.

    O dabar svajoju sutikti pradžiai bent vieną, o vėliau kuo daugiau, taip mastantį ir taip gyvenantį žmogų 🙂

  5. Adaptacija gera, ačiū 🙂 Verčia susimąstyti. BET. Šiek tiek giliau įlindus, pavyzdžiui aš negalėčiau ramiai gulėti po palme kad ir kaip patogiai gyvenčiau, žinodamas, kad gyvenu realiai nuo atlyginimo iki atlyginimo ir atsirandus aplinkybėm kurios nuo manęs nepriklauso, mano šeimai gali ateiti sunkūs laikai.
    Atitinkamai manau yra fundamentalus skirtumas tarp to kuris tiesiog guli po palme ir „išgyvena“, ir to kuris turi pasyvias pajamas ir taip pat guli po palme bet gali sau leisti nebegalvoti apie pinigus.
    Psichologijos, nerimo, negali išjungti. Ir jei esi vienas bei kažkaip gali dar susidoroti su tuo, pabomžauti šiek tiek kol situacija susitvarkys tavo nauda ir papūs palankesnis vėjas. Tai turint šeimą ir įsipareigojimus šeimos gerovei bei pamatiniam saugumui, maistui ant stalo, stogui virš galvos, tai tas kuris šiek tiek padirba ir po to guli po palme turėdamas šiokią tokią finansinę pagalvę / pasyvias pajamas mano manymu yra fundamentaliai kitoje mentalinėje būsenoje. Čia taip, nusiėmus rožinius akinius ir pažvelgus kapitalistinei realybei į akis 🙂
    Tokios istorijos skamba gražiai, idiliškai, savo tikslą susimąstyti pasiekia, bet joms trūksta ciniškosios realybės.

    Atitinkamai man ji sukirbino tą patį ką ir anksčiau bendrai visas FI judėjimas – siekis ne pinigų kiekio bet laisvės nuo pinigų priklausomybės, lankstumo, psichologinio tvirtumo, galimybės drąsiau rinktis ir pan.

    1. Kiekvienam yra savo suvokimas ir savo laimė. Pamatęs bomžą prie konteinerio greičiausia sakytum, nu va taip tai jau visai blogai. Tas pats dalykas sukelia skirtingas emocijas pas skirtingus žmones.
      Tau nuo algos iki algos tau bus nerimas, o kitam visiška ramybė.

      Nes cinizmas šiuo atveju yra lygus CEO mindsetui pasakojime. Jau kai turi kalną pinigų saugumui, va tada jau gali ir daryti ko pats norėtum.
      Baimė ir nerimas yra kaip superglue buvimo žiurkių rate. Lietuviai apskritai išsiskiria savo pomėgiu kitus gėdinti ir aiškinti kaip kas turi gyventi.

      Apskritai FIRE yra kaip dauguma staigiai išpopuliarėjusių dalykų ofisuose „bullet proof coffee“, „insanity“ kur akimirksniu tampi išskirtinis ir visuomet yra kuo kolegas nustebinti. Ir mane labiausia vimdo, tai tas nuolatinis bandymas įtikinti aplinkinius, va aš darau kas man patinka. Jė jė, kai darai kas tau patinka visai kitaip apie tai aplinkiniai sužino. Va https://knowyourmeme.com/photos/1031973-urinal-etiquette tik vietoj vegan įstatyk FIRE ir pan.

      1. Komentaras kad FIRE atstovai kažką bando kažkuo įtikinti jau ne pirmą kartą vyrauja interneto platybėse. Labai įdomu būtų sužinoti kur čia taip masiškai kas bando „atversti“ žmones į FIRE judėjimą? Beja, neesu jo propaguotojas, pasiimu iš jo tai ko man reikia dozuotai, kaip ir iš kitų artimų dalykų. Tad nei palaikau tai, nei smerkiu, neesu subjektyvus. Šiaip, jau jau pasakom A, reikia pasakyti ir B. Kas kur konkrečiai tai daro?
        Jei bandymu „atversti“ laikomi straipsniai kur žmonės tiesiog papasakoja ką daro – tai koks kam reikalas kaip kas gyvena. Nori klausai, nori neklausai. Niekas nebando įpiršti kitam savo nuomones. Jei žmogų tai veža ir jis dėl to kažką bando daryti geriau – valio! Progresas varo pasaulį toliau. Kai paskutinį kartą tikrinau – gyvename demokratinėje visuomenėje, atitinkamai kas ką nori, tas tą daro. O skeptikai gali tiesiog daryti taip kaip jie nori nešmeiždami vieni kitų ir susikišti savo nuomonę ten kur neprašviečia.

        Na ir šiaip, sorry, bet nežinau kokio lygio menininku reikia būti kad pavydėti bomžui prie konteinerio, arba sakyti kad savaitę iki algos turėti kišenėje 30 EUR yra OK. Kai bandai sugalvoti, ar geriau sviesto ant duonos nupirkti, ar pataupyti batam suplyšusiems sūnui, ir meldiesi kad neduok dieve neatsitiktų kokia nelaimė. Visa tai vėlgi, su sąlyga kad turi šeimą ir norą ja pilnavertiškai pasirūpinti. Mano akimis šeima turi turėti pakankamai pajamų užtikrinti baziniams poreikiams. Koks tas kiekis čia jau kiekvienam atskirai ir turbūt galėtų būti įdomios diskusijos tema. Bet ne apie tai dabar.

        Erlandai, no offence, bet spėju dar esi jaunas ir neturi vaikų / psichologinių įsipareigojimų jiems jei taip relaxed kalbi 😉 Man čia kalbos dėl kalbų neturint realaus gyvenimiško konteksto.

        Palaikau klausimą orientuotą į save – kada jau gana. Jei versliukas Nidoje atrodo saugus, pajamos stabilios – why not. Valio! Pavydėčiau tokio work/life balanso kai yra skiriama daug laiko su šeima plius turimas stabilus pajamų šaltinis. Aš taip pat negalvočiau apie plėtrą. Gyvenčiau gyvenimą. Problema tik tame kad tokių scenarijų yra mažuma. Daug kas sukasi tame minėtame „žiurkių rate“ ir nežino kaip iš jo išeiti. Na ir čia kyla klausimas – tai ką tas FIRE daro blogai? Kalbant apie principus, ne apie tikslą. Taupumas, finansinis raštingumas, išlaidų mažinimas? Čia yra blogai?

        Ir dar. Labai negatyvokas postas šmeižiant tiek FIRE kurie nu taip jau po lapais tupi, kad daugiau turbūt neįmanoma 🙂 Ir mūsų tautą. Kuri šiaip jau labai zjbs! Kai pabūni užsienyje, pamatai kad mes ir dirbam geriau, pasišventę labiau, lankstūs, imlūs ir svarbiausia – ALKANI. Mus labai vertina kaip „darbo jėgą“ kad ir kaip negražiai tai skambėtų. Tad daugiau pozityvo ir savo pačio tautos palaikymo! Nes tu esi jos dalis. Jei nori kad būtų geriau, pradėk nuo savęs, rodyk pavyzdį. Kaip ir bet kuri šalis – turime kur tobulėti. Daug žalos padaryta per okupacijas ir pan. BET nėra namų be dūmų.

        1. tikrai, kad išpažįsti FIRE principus t.y. žiauriai greitai užsiliepsnoji 🙂
          Čia taip karštai puolei teisintis prieš interneto komentatorių… Įsivaizduoju, kai klasiokų susitikime pasipasakosi, kad FIRE keliu bandai eiti ir daugiausia anglijos fabrike pradirbęs klasiokas užuos lengvą auką ir ims varyt ant tavęs, kad gyveni susispaudęs, o jis va su Audi Q7 važinėja. Ir vakarėlio įkarštyje, sakys ėėė Siti žėk čia tau tostas „Negeriu ir nerūkau, tik taupau, taupau, taupau“ visi iš tavęs smagiai pasijuoks. Va tada ir baigsis tavo FIRE vertybės, čiupsi pirmą pasitaikiusį X6, kad tik visiems įrodyti, kad iš tikrųjų tau sekasi 🙂

          Pasakojime kavinukės savininkas visiškai ramiai atsakinėjo į CEO pasiūlymus ir kitokį mastymą, tai va tokio ramumo ir užtikrintumo palinkėsiu ir tau einant FIRE keliu.

          1. :)))))

            Sorry, nedaskaičiau iki galo, bet man pradžios užteko 🙂

            Sėkmės

  6. Grazi pasaka. Teisingas moralas. Tik mazumele pavelavai i konteksta. Labai tiketina… kad tas barista per Covid’a bankrutavo… ir dabar grauzia kojos pirsta sededamas prie konteinerio.

    Taip galima gyventi, kai tau 20… 30… na max 40. Veliau isijungia realybe.
    Pasidaro svarbu stabilumas. Visokie sveikatos draudimai ir t.t.

    P.S. sitam kontekste labai tinka ir pasaka apie skruzde ir zioga, kuris vasara labai normaliai gyvendavo… dirbdamas tik savaitgaliais, bet atejus ziemai – uzsilenke.

  7. Spėju, kad pats esu jau seniai grynas fire, bet kaupti turtą akcijų pavidalu nei draudžiama, nei negražu. Aš jau daug x ir q modelių sukišau į akcijas. Visviena žinau, kad nevažinėčiau daugiau ar toliau nei su esamu automobiliu. Ir kaip stipriai išreikštas intravertas niekada nesu buvęs savo klasės, arba universiteto kursiokų susitikimuose. Netrūksta žmonių dėmesio. O va kam trūksta tai ir x nusipirks ir namų fasadą išpuoš, viskas svetimoms akims, kad tik savo savivertę pasikelti. O ji nekyla nuo naujų daiktų niekaip. Patenkinus bazinius poreikius sielos ramybei pinigų perteklius įtakos nebeturi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.