Vasara visuomet mane labai natūraliai sulėtina. Nebėra tiek noro žiūrėti į kompo ekraną, rybsoti ant sofos, o kai už lango vietoj cepelinų spalvos pagaliau matai mėlyną dangų – visuomet jauti minimalų FOMO ir norisi būti bet kur, tik ne prie ekranų. Čia toks turbūt tikro lietuvio prakeiksmas. Tai nors vasaros dar gavome nedaug, ji mane jau kažkiek sulėtino ir privertė giliai susimąstyti – o kaip atrodytų mano dienos, jeigu dirbti apskritai nebereikėtų? Kad nebūtų šita pradžia labai jau filosofinė, įvesiu ir į kontekstą. Šios mintys aplankė reddit’e pamačius įdomų 4 dalių long read’ą apie ką veikia ir kaip realiai atrodo…