Ne piniguose laimė
Kaip investuoti, kur investuoti – visa tai aprašau šitam blog’e, tačiau… tai nors ir svarbios, bet yra tik techninės detalės.
Jas atlikus, galima turėti daugiau pinigų. Bet turtingu tampama ne excelyje, turtingu reikia tapti ir galvoje.
„Ne piniguose laimė“ suprantu, kad gali skambėti gana ironiškai iš bičiuko, kurio anoniminio dienoraščio vienintelis tikslas yra tiesiog surinkti didelę pinigų sumą.
Bet, mieli finansų broliai ir sesės, paklausykite savo močiučių. Tikrai ne piniguose laimė ir net ne jų kiekyje.
Kas čia dabar bus – siūlysiu šešiųNulių koučingo sesijas ar grupines finansines gongų terapijas?
Ne visai, bet noriu pasidalinti keletu random minčių apie pinigus iš knygų, podkastų ir šiaip iš visur, kurios, mano nuomone, daug svarbiau nei kaip, kur ir net KIEK investuoju.
Pinigų niekada nebus gana
Joo, aišku, gyvenimo infliacija ir visa kita. Kai anksčiau varinėjai su trūlu, dabar žiū jau reikia lizinginės auto ir net ne bet kokios, nes „į tą grabą tai aš tikrai nelipsiu„.
Šitą visi tikiuosi suprantame ir su metais tiesiog reikalaujame didesnio komforto. Backpackint ir gyvent aštuonių studentų pribezdėtame hostelyje smagu, bet dar smagiau kai šis etapas baigiasi.
Bet čia nenoriu kalbėti tik apie gyvenimo infliaciją, kurią aprašiau jau anksčiau. Net ir mokant suvaldyti pastarąją, pinigų vistiek niekada nebus gana.
Kiek atsimenu save, tiek anksčiau ar vėliau kiekviename darbe pasijaučiau uždirbantis per mažai. Toks pats jausmas galiausiai išlįsdavo ir prie 1.5k, ir prie 3k ir prie 5k Eur per mėnesį.
Neabejoju, kad tokį patį jausmą turėčiau ir uždirbęs milijoną. Nes tokia jau ta ambicingo žmogaus psichologija – more more more.
Negalima lyginti, bet palyginkime
Su vienu draugu leidžiame sau atvirai kalbėti apie pinigus. Abu uždirbame panašiai gerai, abu mokame taupyti, suprantame investavimą ir viskas, iš šono, mums sekasi labai gerai.
Bet abu mus iki negalėjimo dakniso tie po Vilnių važinėjantys Porsche’ai.
Todėl susitikę abu skundžiamės ir strateguojame, kad „nuuu jau reikia kažką mąstyti„, reikia kažką daryti papildomai, nes jau atsiliekame. Pizdukai, ane?
Manot man reikia to Porsche’o? Aišku, kad ne, bet tai kodėl čia skundžiuosi?
Nes tiek viešumoje, tiek aplinkoje nuolat išlenda tos sėkmės istorijos apie visokius crypto-milijonierius, visokius 21-erių bičiukus išsukusius 2M verslą kuriant reelsus TikToke ar, kad ir išties sėkmingus startupų exit’us, founderiams pasidalinus milijonus.
Ir tada įsijungia milžiniškas FOMO.
Kad turėčiau uždirbti daugiau. Turėčiau daryti daugiau.
Gal ir taip, ambicijos nėra blogai. Bet tik ambicijos labai retai atneša laimę.
Aš noriu norėti daugiau, bet ne tik todėl, kad daugiau turi kiti.
Nuolatinis MORE MORE MORE atneša stresą ir problemų ieškojimą ten, kur jų turbūt net nėra. Su šitu jausmu kol kas nelabai žinau ką daryti, bet bandau dirbti.
Bet kokiu atveju – ei, tie jūs su vardiniais Porsche’ais Vilniuje. Nu žiauriai užknisat, ar būtina čia demonstruotis??
Komforto krizė
MrMoneyMustache neseniai rašė apie komforto krizę, šienaujančią dabartinius prakutusius millenialsus.
“As we experience fewer problems, we don’t become more satisfied. We just lower our threshold for what we consider a problem.“
Mes dabar gyvename taip gerai, kad ieškome problemų (ir randame) kur jų net nėra.
Staiga turime nuomonę dėl miesto kalėdinės eglutės, dėl kaimynų parkavimo ypatumų, piktinamės kelio ženklinimu ar esame nepatenkinti miesto apželdinimo strategija (ŠIMAŠEUUU!!!).
Mūsų seneliai, augę karo metais ar prie ruso, iš tokių problemų tyčiotųsi, ar ne?
Nė velnio, jie ir patys piktinasi būtent šiais dalykais, nes taip veikia žmogaus psichologija.
Problemų mes turime ir turėsime visą laiką, tik jų skalė nuolat keičiasi (kartais karas, kartais šalta lattė kavinėj).
Comfort Crisis knyga per 300+ puslapių mums bando įrodyti, kad vis didėjantis vakarietiškas komfortas mažina mūsų kaip visuomenės laimę, nes dėl realių problemų neturėjimo, pradedame ieškoti problemų šiknoj.
Mintis labai iššaukianti, bet šiaip negaliu nesutikti ir stipriai siejasi su finansais.
Nes rašau šitą sėdėdamas pirmadienio rytą perpildytame Huracan’e, gerdamas savo 3.90 Eur kainavusią filtrinę kavą ir piktinuosi – kodėl čia tiek žmonių. Jūs ką, darbo neturite??
Pats kaupimo procesas yra bukas
Kaip investuoti, kur investuoti – čia tik techniniai lengvieji klausimai. Kelias link milijono nėra sudėtingas, tik jis dažniausiai labai ilgas. Neturi būti stiprus, turi būti ištvermingas.
O ištvermei ugdyti reikia disciplinos ir čia yra sunkiausia šešiųNulių investavimo strategijos dalis.
VWCE & chill juk paprasta, bet neįdomu.
Tiesiog stebėti sąskaitoje didėjančius skaičius anksčiau ar vėliau pasidaro labai tuščia.
Apie tai ką tik rašė honestFIRE, atvirai dalinantis, jog jam įvyko gyvenimas ir kažkur pakeliui pametė investavimo prasmę. Na ir dabar po truputį grįžtantis į investavimo pradmenis, atsidedant fiksuotą sumą nuo kiekvienos algos. Investuoja jau ilgai, bet slystelėjus – back to basics.
Nes finansinė disciplina yra sunku, o ilgalaikis investavimas yra absoliučiai nuobodu.
Apie tai smagiai parašė ir Erik Murin savo facebook’e, kuriame iškėlė mintį, kuri nors ir prieštarauja „moksliukiškam knygų“ požiūriui į investavimą, bet taip pat negaliu nesutikti.
Erikas sako, kad save reikia nuolat palepinti. Porcijomis suteikti sau dalelę prabangos. Kelionėmis, prekėmis, įdomiais žaisliukais ar bet kuo, ko šiaip kasdienoj sau neleidi.
Nes tiesiog gyvenant savo taupų gyvenimą Fabijoniškėse, stumiant dienas nuo pirmadienio iki penktadienio, tu gal ir sutaupysi daug, bet tavo alkis uždirbti labai ženkliai kris. Nes – why bother?
Kai nebelieka svajonės, atsiranda apatija. O tada ir atsiranda didelė rizika įkliūti į komforto pinkles, nes gal ir bus geresnis darbo pasiūlymas, gal ir bus galimybė freelancinti, gal ir siūlys kas nors kartu kurti verslą.
Bet leistis į visųs šitus stresinius pokyčius tik dėl +x Eur į VWCE? Sorry, ne itin motyvuoja.
Svajoti ir leisti pinigus
„Gerai kaip yra“ yra didžiausi modernaus pasaulio spąstai. 1990s Lietuvoje žmonės norėjo daugiau, nes nieko neturėjo. Dabar žmonės viską turi, tai ko dar norėti?
Reikia svajoti ambicingai ir vis reikia prie tų svajonių prisiliesti.
Ar tai būtų nuosavas laivukas, ar vaikystės svajonių mersas, ar pražiemojimai Ispanijoje, ar kasdienė kava Vilniaus kavinėje. O gal tiesiog laisvi antradieniai?
Aš apie visus šiuos svajojau, bet visus ir išbandžiau.
Atostogose nuomojausi laivuką su skiperiu už 600 Eur kelioms valandoms. Keliaujant Portugalijoje, vietoj standartinės Toyotos nuomojausi nuliovą mersą už 150 Eur/diena. Variau workationui į Tenerifę ištaškant 4k Eur. Kelias savaites kiekvieną rytą pradėdavau nuo kavos kavinėje. Net ir laisvą random dieną vidury savaitės kartais pasiimdavau išnaudojant atostogas, kad pajausčiau ką reiškia būti freelanceriu hipariku ir gerti kavą prie laptopo antradienį 10:00.
Kai ko noriu dar ir dabar, kai ko supratau norėjęs tik todėl, kad tai turėjo kiti.
Džiugu, kad išsiaiškinau dabar, o ne po 40 metų stovint prie ką tik įsigyto laivuko ir prapylus šitiek metų siekiant orinės svajonės.
O kur čia išvados?
Na, minčių pabėriau tokių viens kitam prieštaraujančių, suprantu.
Pirmiausia, tai saikinga prabanga yra gerai. Ji pažadina apetitą. Ne tokia prabanga kokią turi kiti, bet tokia, kokios tau iš tiesų norisi.
Galvoti apie „kaip užkalti daugiau pinigų“ yra lengviau galvoje vizualizuojant nuliovą mersą, nei dar vieną papildomą nuobodų pavedimą į IBKR.
Mano finansų procesai labai nuobodūs, bet labai mindfully stengiuosi dėl to nepasidaryti nuobodyla ir pats.
O visų antra, tai pinigai yra tam, kad juos leistume.
Jeigu mąstai, kad 50 metų dėsi viską į kojinę ir po to jau „pasileidęs plaukus“ pradėsi gyventi gyvenimą, tai taip nebus. Neabejoju, kad visi mes mirsime su ryškiai per daug pinigų savo sąskaitose.
leanFIRE variantu aš netikiu, nes mes ne AI, kad turėtume ON/OFF switch’ą ir iš perdėto 30 metų taupymo staiga persijungtume į malonų pinigų leidimą. Exceliuk’e viskas sueina, bet gyvenimas tai ne excelis.
Kaip mokomės taupyti, taip reikia mokytis tuos pinigus ir leisti.
Kitu atveju, investicijos iki pat mirties tik ir liks skaičiukais exceliuk’e, o dėl šių – kam išvis stengtis?
Įdomu sekti toliau?
Prenumeruok naujus įrašus el. paštu arba Facebook’e.
Įraše pateikta informacija nėra rekomendacija finansinėms paslaugoms įsigyti. Tai yra tik autoriaus nuomonė ir asmeninė patirtis. Už investicinius sprendimus atsakote jūs patys, tad būtinai įsigilinkite į produktą ar tiekėją prieš priimdami sprendimą investuoti.
Visiškai teisingai, reikia mokėti ir pasilepinti. Todėl geriausia viskam taikyti proporcijas, tiek investavimui, tiek išlaidoms skirti kažkokį fiksuotą procentą nuo algos. Tuomet kylant pajamoms viskas kils palaipsniui. Ir nereikia vaikytis to „milijono“, o geriau į investavimą žiūrėti kaip į savo ateities pagerinimą.
Puikus post’as! Labai pritariu ir niekada nemegau nei vienos extreme puses – vieni gyvena lyg siandien paskutine ju gyvenimo diena, kiti iki 80 metu i excel lentele ziures kokie dideli skaiciai. Man asmeninis gyvenimo moto yra „balansas“ – reikia moketi tiek leisti sau, tiek taupyti, tiek investuoti, tiek moketi uzdirbti. Cia aisku irgi sunku yra, nes vis gali tai i viena, tai i kita puse nuklysti, bet cia ir yra visa esme – visa gyevnima teks balansuoti, bet kuo geriau pavyks, tuo mano galva geresnis bus gyvenimas, nes busi isbandes viska.
Kaip sakant: visur turi būti balansas 👌
blemba seniuk ar tu neperdegei?
blem lyg ir ne 😀
Mano sprendimas nedirbti yra būdas turėti dauiau laiko sau. Nors dirbau tik sau, bet darbuotojas nuo darbdavio mažai kuo skiriasi, vienas priklauso nuo kito, bet darbdavys nuo užsakovų. Jei sustyguoji gyvenimą išvengdamas jų abiejų tampi daug laisvesnis. Gaudamas daugiau nei išleidžiu ramiai gyvenu be skambučių ir žinučių, pabėgu nuo šalčių ir rutinos uždirbant pinigus. Daiktai man laimės neatneša, ji galvoje.
Visada gera pasisemti minčių iš tavęs :). Gali nustot investuot (juokauju), bet nenustok rašyt!
Na, nemažai minčių pažėrei, nemažai ir man pačiam kilo iš to 🙂 Kad kažkas važinėja su Porsche’ais, nebūtinai reiškia, kad jie gerai gyvena, nes net ir turtingiausi nemokėdami valdyt finansų įbrenda į skolas, o mes matom tik paviršių nežinodami konteksto ir iš to darom išvadas. Dabartinėj visuomenėj iš tikro problema, ypač su socialiniais tinklais, nes mes lyginam save su kitais ir galvojam, kodėl mes taip negalim, nors būt laimingu tikrai ne visiems reikia Porsche ar N kvadratų namo prestižiniam rajone. Čia netaikau konkrečiai tau, kalbu apskritai apie visuomenę. Pats save kartais pagaunu per ilgai skrolindamas insta ir žiūrėdamas visokius šūdus bei svajodamas apie dalykus, kurių man nereikia. O apie pinigų leidimas įspūdžiams visada labiau pasiteisina nei jų leidimas daiktams, tai manau labai teisingai darai nespausdamas savęs atostogų metu.
Dar kartą perklausydamas įsimintiniausius Charlie Mungerio pasisakymus (RIP Charlie), išgirdau citatą, kuri manau labai tiktų šiuo atveju:
„With all this enormous increase in living standards, freedom, diminishment of racial inequities, and all the huge progress that has come, people are less happy about the state of affairs than they were when things were way tougher. That has a very simple explanation. The world is not driven by greed; it’s driven by envy. The fact that everybody is five times better off than they used to be, they take that for granted. All they think about is somebody else having more now, and it’s not fair that he should have it, and they don’t. […]
Think of the pretentious expenditures of the rich. Who in the hell needs a Rolex watch so you can get mugged for it. Yet everybody wants to have a pretentious expenditure and that helps drive demand in our modern capitalist society. My advice to young people is: don’t go there. The hell with the pretentious expenditure. I don’t think there’s much happiness in it. But it does drive the civilization we actually have and drives the dissatisfaction.“
Aha, Mungeris gerų pažėrė į tą pačią temą, kur negali nesutikti ir linksi klausydamas. Man įstrigęs yra apie Expectations and Happiness.
When Charlie Munger was asked: “You seem extremely happy and content. What’s your secret to living a happy life?” he replied:
“The first rule of a happy life is low expectations. If you have unrealistic expectations you’re going to be miserable your whole life. You want to have reasonable expectations and take life’s results good and bad as they happen with a certain amount of stoicism.”
https://medium.com/mind-cafe/charlie-mungers-1st-rule-of-happiness-8a818539db25
Apie komforto krizę yra labai geras trumpas ir aiškus posakis: Tuščias pilvas – viena problema, pilnas pilvas – 100 problemų.
Visi supranta tai skirtingu metu. Vieni anksciau, kiti veliau. Dar kiti nesupranta iki gyvenimo galo.
Ne piniguose laimė? – tai atiduok visus pinigus man!
Pakartosiu komentarą, nes negavau atsakymo, o labai laukiu:
Kažkada minėjote, kad turite būsto paskolą. Kaip manote, ar neverta šiuo metu grąžinti būsto paskolos, kai palūkanos yra maždaug 6%, o investuojant vidutinė metinė grąža 5%?
Aš asmeniškai nespartinu grąžinimo. Tai vistiek yra pigiausia paskola gyvenime ir suteikia gerą investicinį leverage. Grąžinti visuomet spėsi, o naujai pasiimti gali nebeleisti pasikeitusi darbinė/šeimos/gyvenimiška situacija.
Jei pradėsi vertinti riziką, tada verta grąžinti paskolą anksčiau. Galima aiškinti, kad už tuos pinigus rinkoje uždirbsi daugiau, bet realiai tu nežinai ar po 3, 5 ar 7 metų tavo portfelis bus pliuse, o grąžinęs paskola garantuotai eini į pliusą. Tai ką sutaupai nemokėdamas įmokų meti į investavimą, tokiu atveju tas skirtumas dar labiau mažėja. O tavo rizikos laipsnis smarkiai krenta, nes įsipareigojimų neturi. Kokio nors ilgo nedarbingumo atveju ar panašiai, tu tiesiog sustabdai investavimus. Man pvz, teko pusę metų nedirbti, kai nustatė vėžį, tada operacija, chemoterapija, pažįstu ir daugiau panašių, shit happends. Dabar nebeturiu paskolų jokių
Man atrodo kaip tik likvidus turtas tą saugumą suteikia.
Jei susergi, tai tikrai geriau turėti 100k paskolą ir 120k portfelyje negu turėti 0k paskolos ir 20k portfelyje.
Oi ne, investicijos neliečiamos. Kaip ten Munger sakė? Ner Buffet namą iš cash pirko. Prieš pradedant investuoti reikia turėti 3-6mėn santaupų, kuo didesni įsipareigojimai ir išlaidos tuo daugiau rezervo reiks. Jis tam ir reikalingas, kad kai rinkos pakris, o tau shit happends (didelė tikimybė, kad tuo pačiu metu), tu nepardavinėsi savo portfelio su 30-40% nuolaida. Bet mano mintis ir apie blogiausia, jei aš užsilenkiu, mano šeimai iš finansinės pusės px, nt krizė px, palūkanos px. No problemo, amigos. Čia dar galima pagalvoti apie investicijas irgi, palūkanos kyla dažniausiai kai rinkos krenta, vadinasi tu vietoj didesnio investavimo į atpigusius asset, atiduodi daugiau bankui, tau reikia didesnio 3-6mėn rezervo dėl didesnių išlaidų. Tai čia net sunku įvertinti finansinę naudą. Bet jei tu jautiesi gerai, good for you
How much money do you need to be happy?
The answer is always going to be: More.
https://awealthofcommonsense.com/2023/12/5-million-is-nothing/
Patiko. Labai smagu skaityti tokius skirtingus požiūrius, kaip tamstos ir Sprendimas bloge. Iš patirties pasakysiu, kad, jei kai kuriems žmonėms reikia išmokti taupyti, tai yra ir žmonių, kurie niekaip neišmoksta leisti. Kaip liga kokia. Asketas su krūva pinigų. Jam nereikia, aukot kažkam nenori, nes gaila po to neturėt. Aš asmeniškai irgi bandau mokytis leisti. Ačiū už rašinį.
Man vaikas/vaikai atsako į daugelį klausimų ir išvaduoja iš tokių “problemų”. Laisvo laiko smarkiai sumažėja, todėl jo nebešvaistai, norų ir lūkesčių taip pat, iš pradžių lieka maždaug: pamiegoti, gal galiu tiesiog prigulti knygą paskaityti ir panašiai. Vakar važiavau pro vaikų darželį porsche, bmw prabangus, tesla, o aš su savo paprastučiu eko klasės, bet aš lengvai sau pasiteisinu, tas darželis valstybinis, mes ten buvome, man nepatiko, vaikui nepatiko. Maniškis eina į privatų ir jis ten laimingas, o aš neturiu teslos:) ir man px, nes vaikas mane džiugina kasdien. Hurricane kava? Juokauji, ryte kol susiruoši, laikas dirbti jau. Kažkaip atsiradus vaikui, man iš principo, daug daugiau prasmės gyvenime pasijuto.
Esu aš iš tų tėvų kur važinėja tesla prie valstybinio darželio. Kodėl tesla – su ja važiavimas tampa labai pigus, turiu saulės elektrinę, šildau namus elektra, krovimas namie kainuoja centus. Automobilis vidutinės klasės sedanas, kelis metus naudotas kainuoja tiek pat kiek nauja Škoda 🙂 Vaikus leidau į privatų darželį, bet supratau jog valstybiniame gerokai geriau, įvairesnė publika, daugiau gyvenimiškos patirties nuo mažens vaikai išmoks. Juolab privatūs dažniausiai būna įsikūrę ne tam skirtose/suprojektuotose patalpose su mažiau erdvės tiek viduje tiek lauke. Tad po metų privačiame numigravome valstybiakan 🙂
Nesiginčysiu, vaikai gyvenime prasmės gerokai daugiau įneša, atsiranda daugiau motyvacijos stengtis ir daryti dalykus, tame tarpe ir darytis didesnes pajamas jog užtikrinti ne tik savo, bet ir jų kokybišką gyvenimą 🙂
Kiekvienas turime skirtingų lūkesčių darželiams, todėl man nėra keista ar smerktina. Rašiau, kaip aš jaučiu ir kas man aktualu. Man visiškai nepriimtina, kad vaikų darželyje stovi projektorius ar telikas ir leidžia 2mečiams filmukus, bet tai nereiškia kiti turi vadovautis tokiais principais. Tai viena iš pinigų leidimo/taupymo pusių irgi, vadovautis, kas tau svarbu, o ne kaimynams ar giminaičiams. Tai tas pasiteisinimas dėl teslos yra man skirtas, jis nėra universalus
Butent! Vaikai keicia dalykus! Just sayin..
Kurie žmonės tikrai nemoka leisti pinigų, net jeigu jiems jų netrūksta. Tai tikrai gali būti problema, nes ji gali sukelti nerimą ir nepasitenkinimą gyvenimu. Svarbu rasti pusiausvyrą tarp taupymo ir mėgavimosi savo turtu.
Jei as leidžiu pinigus vėjams, tai as galvoju kad per daug beprasmiskai dirbu, svaistau laiką ir sveikatą. Tada atrodo geriau ta laika ir sveikata pramogoms naudociau.
Pabrėžiant finansinę gerovę manau taip pat reikėtų nepamiršti ir šeimos gerovės. Nuolatinis atsiskyrimas nuo šeimos narių gali neigiamai paveikti tarpusavio ryšius. Todėl svarbu rasti būdą, kaip palaikyti ryšį su šeima ir skirti jai pakankamai laiko, nepaisant darbo vietos ir apgyvendinimo.