Ačiū, didesnės algos nereikia. Kaip aš atsisakiau +500 Eur.

Ėjo gūdūs 2019-ieji. Dirbau mažame startupe su didelėmis ambicijomis. Po dar vieno minimalaus įmonės reorg’o iš specialisto tapau vadovu, atsakingu už kelis per skirtingas atsakomybes išsibarščiusius kolegas. Nei planavau, nei norėjau, bet nu kodėl gi ne, pagalvojau. Iššūkius aš mėgstu.

Kaip ir pridera startupams be realių procesų, pirma paskelbėm pokyčius, jau ir į darbus kibau, o apie naujas sąlygas niekas nešneka. Planuota buvo paderint kažkada prabėgom, tik tarp kitko. Move quick and break things, kaip sakė Zuckerberg’as. Kontraktai kažkada ten vėliau. Na okey, pamaniau, mano derybinė galia nuo to tik sustiprėja. As you wish, miela valdyba.

Po kelių savaičių prabėgom užsimenu dėl kontrakto ir email’u atgal gaunu naująjį, su nauju pareigų pavadinimu ir +500 Eur prie algos.

Sąlygos logiškos, visai atitinka rinką, nelabai prisiknisi. Neabejoju, valdyba sėdi ir laukia mano atsakymo su prisegtu pasirašytu kontraktu. Bet juk apie tokią istoriją blog’o įrašo nerašyčiau ir tuo pat metu žinau savo derybinę poziciją. Jiems manęs reikia. Labai labai. Tai traukiu rankinį stabdį ir išsiunčiu baisiausią email’ą bet kokiam žmonių vadovui:

Dear X,

We need to talk.

Žmonių vadyba sucks, tad noriu kiek daugiau

Aš nesu asshole. Žinau, kad situaciją galėčiau išnaudoti dar labiau, bet man labai svarbu ir tarpusavio santykiai, ir asmeninės vertybės. Nes ne trumparegiškai pasipinigauti aš keičiu darbovietes. Visur dirbti planuoju labai long-termu, priešingu atveju, kokio velnio net pradėti?

Tai įjungti asshole-mode su rinkos standartų neatitinkančiais lūkesčiais net neplanavau. Juolab, kad jau ir tada gaudavau daugiau pinigų nei spėdavau išleisti, likutį nukreipiant į tuo metu Swedbank’o fondus. Tai papildomi pinigai buvo labiau pripažinimo paieška nei realus poreikis mano gyvensenoje.

Tačiau lygiai taip pat aš jau tada žinojau – žmonių vadyba tai čia tau ne exceliukus karpyt. Exceliuk’as apie savo problemas nesibėdavoja, exceliuk’o papildomai motyvuoti nereikia. Exceliuk’as tyliai ir ramiai dirba savo darbą. Priešingai nei žmonės, kaip žinote.

Tad mano puikus gyvenimas ir work-life balansas keisis. Ir vat būtent už tai aš turiu gaut didesnę pyrago dalį. Ypač – jeigu verslas seksis.

Bet tuo pat metu labai gerai žinau įmonės finansinę situaciją. Nors ir ambicijos didelės, bet pinigų jie neturi. Manau, kad ateityje tikrai turės, bet tiesiog dabar augimas augimas augimas ir pinigų srautai nėra labai pozityvūs.

Tai reikia rasti tiek man, tiek įmonei patrauklų sprendimą.

Mano kontr-pasiūlymas

Į pokalbį nuėjau super pasiruošęs. Paaiškinau ką nuveikiau iki šiol, paaiškinau ką ketinu nuveikti. Pasidalinau išpūstais rinkos standartais panašioms pozicijoms. Visą dirvą paklojau, kad čia, mielieji, žinokite, +500 Eur yra vos ne įžeidimas ir nežinau ką jūs čia sau mąstėte.

Neabejoju, kad vadovas galvoje jau kontepliavo kiek čia papildomų euriukų ant manęs reikės išleisti.

Bet tada skėliau tikrai jam netikėtą jab’ą:

„Davai paliekam algą kaip yra„, sakau jam ir stebiu sumišusį žvilgsnį.

„Bet noriu įmonės akcijų„, pratęsiau.

Juk pripažinkite – pinigų didelėms algoms dabar nėra, bet aš tikiu įmone ir galiu šitą reward’ą atidėti ateičiai. Aš noriu auginti žmones, noriu būti čia long-term’u, tad manęs prisirišimas yra netgi naudingesnis įmonės gerovei.

Juk žmonės natūraliai vienaip elgiasi su valdišku turtu, kitaip su nuosavu.

Nesakau, kad tą valdišką turtą laužyčiau. Tiesiog dirbant išskirtinai samdomą darbą be jokios nuosavybės teisės, bent man pvz. visada kirbėdavo mintys mesti ir kurti kažką savo. Visuomet šiek tiek viena akimi stebėdavau rinką dėl kitų, geresnių pasiūlymų ar perspektyvesnių įmonių.

Tapus akcininku, kad ir smulkiuoju, požiūris apsiverstų kardinaliai.

Dabar jau žiūrint retrospektyviai, taip ir atsitiko.

Tai ką gavau atgalios?

Žinoma, tada buvau naivus , nes akcijų lengva ranka taip niekas nedalina. Tačiau tam yra opcionai – įvairiomis sąlygomis apsiųti finansiniai įrankiai, pavirstantys įmonės akcijomis tik prie tam tikrų scenarijų. Dažniausiai – išdirbus 3-4 metus šie opcionai tampa akcijomis. Taip įmonė užsitikrina, kad iš jos nepabėgsi kai shit hits the fan, o tu esi tikras, kad užauginus unicorn’ą dalis pyrago nubyrės ir tau. Kaip ir Win/Win.

Mano atveju, taip jei trumpai – tuo metu likau ant visiškai tos pačios algos, bet pasiėmiau kažkiek įmonės opcionų.

Kažkiek sakau specialiai, nes vertė visiškai nežinoma. Įmonė, kaip beveik visos dalinančios opcionus, buvo labai maža ir jauna, be istorijos parduodant akcijas.

Ekstrapoliuojant istorines transakcijas pagal dabartines apyvartas galima buvo primesti, kad gaunu apie +2000 Eur/mėn papildomų.

Tai teoriškai, vietoj siūlytų +500 Eur, kaip ir gavau +2000 Eur, tad derybos sėkmingos. Bet ne viskas taip paprasta.

Šiek tiek apie opcionų vertę

Už opcionus duonos nenusipirksi. Kaip ir į kelionę neišvažiuosi.

Jie yra niekas, kol nevirsta į akcijas. Tai čia man dar minimum 3 metai.

Bet, net ir tada, opcionai virtę į akcijas gali būti visiškas niekas. Nes akcijos gali būti bevertės arba tiesiog nelikvidžios. Ir gali tekti laukti dar n metų.

O kur dar neapibrėžtumas ar pats tiek išdirbsiu vienoje darbovietėje, ar manęs neatleis, ar nesugalvosiu kur kraustytis ir panašiai.

Tad taip, vietoj garantuotų 500 Eurų aš pasirinkau svajonę ir ambiciją. Su didesne teorine verte, bet visgi kol kas nieką. Tikėjimą, kad pavyks užauginti kažką padoraus.

Gera žinia ta, kad pats asmeniškai ir galiu prisidėti prie tos sėkmės, savo geru darbu. Priešingai nuo pasyvaus investavimo į volstrytą.

Kodėl apie tai rašau dabar?

Nes praėjo jau beveik 4 metai ir tik dabar galiu retrospektyviai pasidalinti, kad ši avantiūra pasiteisino.

Aš atsilaikiau, įmonė nenusibankrotino. Net priešingai – turėjo išorinį investicinį round’ą, per kurį atsirakino dalis mano turimų opcionų.

Ko pasekoje aš turėjau netikėtą problemą – gavau daug pinigų ir klausiau jūsų ką daryti.

Pasiūlymų jau nebepriimu, nes pinigai išleisti, prisėdau ir per dieną ištaškiau 130k Eur bei tuo pasidalinau su visais.

Investicinę grąžą paskaičiuoti labai sunku, nes per tuos kelerius metus sekė dar keletas naujų kontraktų. Turėjau pasirinkimą ir iki dabar sėdėti tik su akcijomis, bet panorau šiek tiek išsicash’inti dėl rizikos.

Turėti 70% Net Worth, kasmėnesinę algą ir visą karjerą susietą su viena maža ir nediversifikuota įmone nėra labai gudru finansų blogeriui.

Bet… tiek jau realių įmonės akcijų, tiek opcionų turiu dar ir dabar. Jie niekur nefiguruoja šešių nulių ataskaitose, nes pastrųjų vertę apskaičiuoti ir įsivertinti labai sunku. Nulis likvidumo, nulis vertės.

Iki kol neįvyksta finansavimo round’as ar exit’as ir prasideda masinės bonusų dalybos.

O moralas?

O moralas turėtų būti toks – stebuklai neįvyksta netikėtai kai jų neplanuoji. Gyvenimas yra apie trade-off’us. Finance 101 pamokėlė: low risk = low reward. High risk = high reward.

Taip, 130k bonusas man nukrito netikėtai ir mačiau komentaruose rašančių, kad nu nieko sau darbdaviai ir iškreipta rinka jeigu tokios sumos vaikšto. „Greičiau ta krizė, patvarkys bent šitus startupėlius“, mačiau rašantį.

Bet, mielieji, čia tik instagraminė vieša ir graži istorijos pusė.

Dirbau už mažai, bet dirbau daug. Keliavau be pribumbasų ir auginau verslą lyg jis būtų nuosavas. Atsisakiau algos kėlimo, kad tik gaučiau kažkokią akcininko svajonę. Ir tokių kompromisų per metus buvo daug.

Kol draugai Tesonetuose su dideliais fix’ais varė į apmokėtus workationus Turkijose bei gėrė alų kiekvieną penktadienį Vilniaus ofisuose, aš liūdnai ir nuobodžiai hustle’inau savo namų kamputyje, remote taip vadinamam ofise ant valgomojo stalo. Be nemokamų pusryčiu darbe ar FIFA turnyro per pietus. Be tikrai svarbių dalykų tuo metu dvam-kažkelių ambicingam ir energingam jaunuoliui.

Visa tai galėjo ir nepasiteisinti.

Bet net ir nepasiteisinus – no biggie iš mano pusės. Nes visą šitą gamble aš galiu sau leisti tik todėl, kad turiu paprastą ir neišpūstą lifestyle’ą. Trys auto lizingai, per didelė būsto paskola ir neegzistuojanti finansinė higiena ir aš net nemirktelėjęs būčiau ėmęs +500 Eur prie algos.

Tik tuomet jau nebe aš valdau savo gyvenimą, o gyvenimas valdo mane. To aš nenoriu.

Tad neįkliūkite į šį žiurkių ratą ir jūs, mieli skaitytojai. Ir kartais galėsite sau leisti surizikuoti. Tai yra bene svarbiausia tvariai finansinei kelionei.

Ačiū, kad skaitote!

Įdomu sekti toliau?

Prenumeruok naujus įrašus el. paštu arba Facebook’e.

Įraše pateikta informacija nėra rekomendacija finansinėms paslaugoms įsigyti. Tai yra tik autoriaus nuomonė ir asmeninė patirtis. Už investicinius sprendimus atsakote jūs patys, tad būtinai įsigilinkite į produktą ar tiekėją prieš priimdami sprendimą investuoti.