Po virtinės įrašų apie investavimą į ETF’us, priminimus apie tai, jog volstrytas tai ne kazino, o ilgalaikiam investuotojui gali pakakti vieno vienintelio ETF’o – dabar gyvenu su gniužulu gerklėj. Dvigubą gyvenimą. Atėjo laikas prisipažinti ir pagaliau išlįsti iš spintos. Aš, šeši nuliai, esu stock picker’is. Labai smulkus, bet vis dėlto – stock picker’is. Šį procesą pradėjau visai netyčia pandemijos akivaizdoje. Ne todėl, kad norėjau prispekuliuoti pinigų kai viskas krito, o paprasčiausiai todėl, kad neturėjau kur išleisti pinigų. Leiskite pasiaiškinti. Asmeninė Revolut sąskaita Matote, Revolut’ą aš naudoju taip, kaip mūsų tėvai naudojo grynuosius – visokiems niekučiams pirkti. Tai yra mano asmeninė…
Šiame blog’e nuolat kartoju – apie finansus aš menkai ką suprantu. O milijonieriumi tapti vistiek noriu. Ar tai bent jau įmanoma? Bendras visuomenės supratimas – neįmanoma. Jeigu nenusimanau apie opcionus, hedge’inimą ir finansinius svertus – milijonieriumi tapti nėra šansų. Apskritai, net į finansų rinkas nėra ko lįsti be šių investuotojams privalomų žinių. Bet visuomenė klysta. Elgsena, o ne finansinės žinios, yra pats svarbiausias faktorius, lemiantis statistinio žmogaus turtus. Jūs galite praleisti 10 metų studijuojant įmonių grafikus, skaitant analitikų apžvalgas ir galutiniame gyvenimo taške vistiek būti biednesnis už paprastą Jurgių Joną, jeigu turėsite žalingus finansinius įpročius. Kai kalba pasisuka apie asmeninius…
Ne retas šiomis dienomis galvoja – akcijos pervertintos, įmonių P/E rodikliai sukilę, ateina antras karantinas. Koks beprotis galėtų investuoti dabar? Juk geriau pralaukti ir įmonių prisipirkti per išpardavimą – kai rinkos nukris į dugną.
Na, juk logiška – jeigu dabar turiu 10,000 Eur investavimui, o akcijos kaina 100 Eur/vnt, tai galiu nusipirkti 100 akcijos vienetų dabar. ARBA – palaukti kol akcija nukris iki 90 Eur/vnt ir nusipirkti 111 vienetų. Juk vistiek visi žinome, kad bus antra karantino banga, užsidarys daug verslų ir juk negalime išlįsti iš šios COVID krizės ant tiek sausi.
Taigi, mielieji, šiandien jums laiminga diena. Pasidalinsiu savo paslaptimi – kaip aš gaudau dugną. Ištikimi skaitytojai turbūt jau kraipo galvas – what the actual fuck. Kas nulaužė šeši nuliai paskyrą? Bet prašau – skaitykite toliau.
Po darbų ir visų veiklų grįžtame jau su tamsa. Vyturiai jau ir ryte keliasi su tamsa. Namuose momentais jau būna ir šaltoka, o savaitgaliais, vietoj aktyvesnių veiklų, jau po truputį norisi binge-watch’inti kokį praleistą serialų ciklą. Tai gali reikšti tik vieną – atėjo vienas blogiausių mėnesių Lietuvoje – spalis (blogesnis tik lapkritis, tai mūsų dabar laukia saldus duetas). O su spaliu ir naujas ketvirtis. Kaip žadėjau, savo finansų viščiukus skaičiuosiu tik kas tris mėnesius ir tai tik dėl šio blogo, nes tiesiog nieko ten tokio labai įdomaus nevyksta. Na, kol kas dar vyksta – išsivalymas. Po truputį naikinu pre-FIRE turėtas…
Pagalvojau, kad reikia oficialaus disclaimerio. Jūs skaitote nuobodžiausią finansų blogą pasaulyje. Kai pradėjau rašyti, o ypač su tokiu pavadinimu, galėjau natūraliai sukelti lūkesčius. Galėjote pamanyti, kad papasakosiu jums kažką ko nežinojote. Kad pasidalinsiu dar negirdėtomis investavimo priemonėmis, skandalingais akcijų pasirinkimais ar surasiu kokią akciją dar prieš hype’ą. Ir apie tai jums pirmiems papasakosiu šešiuose nuliuose. Deja. Kartoju ir nuolat kartosiu – aš investuoju nuobodžiai, pasikartojančiai, be emocijų ir be skandalų. Žinote, taip kaip ir reikia smulkiam pasyviam investuotojui. Todėl aš jau aprašiau beveik viską ką žinau ir ką realiai reikia žinoti apie techninę investavimo pusę. Na gerai, dar ne viską,…
Aš esu šioks toks energ-idiotas. Bendrai energetika nesidomiu, kaip sektorius man jis neįdomus, net nelabai žinau kiek elektros sunaudoju kiekvieną mėnesį, tačiau vistiek kažkaip mano radare sugebėjo atsirasti nutolusių saulės jėgainių idėja. Idėja mane pagrinde užkabino dėl aplinkosaugos pusės – kaip tikras vakarietiškas hipsteris noriu mažinti savo pėdsaką žemėje ir, tiesiog gyvenant bute Vilniaus centre, neįsivaizdavau, kad tai yra įmanoma. Juk saulės kolektoriaus ant namo stogo nepasistatysiu (nors, pasirodo, ir tai yra įmanoma, tik vargas derinantis su kaimynais). Bet pasirodo lietuviai pažangi tauta. Pala pala, šeši nuliai, gal ir įdomu, bet čia juk blog’as apie finansus, prie ko čia ta…
Pradėjus dalintis savo investicine kelione labai greitai sulaukiau komentarų, kad mano pasirinktas ilgalaikis investavimas į vieną vienintelį ETF’ą nors ir techniškai teisingas, nu bet jau baisiai nuobodus. Koks įdomumas kiekvieną mėnesį persimesti tą pačią sumą į savo brokerį ir kiekvieną mėnesį už visą sumą nusipirkti tą patį investicinį vienetą, džiaugiantis tiesiog vidutine pasaulio akcijų grąža? Teisingas atsakymas – jokio. Tai yra tiesiog transakcinis higieninis veiksmas, tik vietoj asmeninės higienos, pasirūpinu asmeniniais finansais. Visai kaip dantų valymas, indų plovimas ar sėdimosios nusivalymas pabuvojus ant tualeto. Ar tikrai tame reikia ieškoti kažkokios intrigos ir pasitenkinimo? Bet… auga nauja jaunų investuotojų karta (įskaitant…
Didelės įmonės CEO vasarą atostogaudamas Nidoje užėjo į vietinę kavinę atsigerti kavos. Viduje jis pamatė keletą staliukų, labai jaukią, namūdišką aplinką, už prekystalio kavą gaminantį ir su lankytojais juokaujantį vyrą – kavinės darbuotoją. Kavinė buvo pilna gyvybės – nusėsti staliukai, knygas skaitantys poilsiautojai, pusryčių blynais besimėgaujančios šeimos bei gyva, niekada nesibaigianti lankytojų eilė. Sulaukęs savo eilės, CEO užsisakė kavos ir už prekystalio dirbančiam vyrui pažėrė komplimentų dėl kavinės jaukumo, skanios kavos bei lankytojų srauto. Taip pat paklausė – kiek laiko ši kavinė jau veikia, norėdamas suprasti iš kur tokia sėkmė. Kavinės darbuotojas atsakė „Jau trečias sezonas kaip dirbame” CEO garsiai…
Lietuviai myli nekilnojamą turtą. Na žinote, kažką fizinio, kažką ką galima paliesti. Pagal Lietuvos banko 2019 namų ūkių apklausą, net 12.3% lietuvių investuoja į NT. Sakau NET, nes pavyzdžiui į įmonių akcijas ar investicinius fondus investuoja atitinkamai po 5% apklaustų namų ūkių. Paklausykit atidžiai – tik kas dvidešimtas namų ūkis tiesiogiai perka vertybinius popierius! O man, gyvenant savo burbule, kartais atrodo, kad nėra prasmės ir šiam blogui, nes visi jau viską žino. Bet užmetus akį į LB tyrimus, reali situaciaj kiek kitokia. Ką namų ūkiai veikia su likusiais pinigais paprasčiausiai pateikta VŽ santraukoje, bet spoiler alert – 40% apklaustųjų santaupas…
Mano interviu Verslo Žiniose, kaip galima buvo tikėtis, išjudino nemažai po akmeniu gyvenančių ir visur aplinkui tik žūlikus ir vagis matančių tautiečių. O išjudinti jie, žinoma, plūsta į komentarus. Tikrai suprantu, jog bet koks viešumas nori nenori visą laiką iššauks dalį neigiamų reakcijų. Maisto bankas paskelbia apie naujai įsigytus automobilius, padėsiančius pristatyti maisto prekes ir tolimiems izoliuotiems kaimams – „pinigų įsisavinimas”, šaukia komentaruose. Niekam nežinomas verslininkas skiria 250k be jokių kabliukų medikams per COVID19 – „jau išpirkinėja kaltę” arba „vogtus pinigus lengva dovanoti”, šaukia komentaruose. Mes lietuviai, juk nesame patys pozityviausi. Didžioji dauguma, ypač viešai nuomonę reiškiančių piliečių, savyje per…
Gana aktuali tema kiekvienam jaunuoliui – o ką daryti su dideliam pirkiniui taupomais pinigais? Na, žinote, galvoje turiu būsto pradinį įnašą, vestuves, namų remontą, automobilio pirkimą ar bet ką, kas kainuoja nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių. Šiems pirkiniams dažnas taupo nuo keletos mėnesių iki keletos metų, tad nesinori, jog lėšos tiesiog gulėtų sąskaitoje ir lėtai praradinėtų vertę. O tokiu trumpu laikotarpiu suinvestavus į akcijas, labai gali būti, kad pataikysite ant blogo etapo ir išsiimti gali tekti mažiau nei įdėjote. Identiška situacija ir su visų apdainuotu juodos dienos fondu. Ar jis tiesiog turi gulėti banke, ar galima jį kažkaip įdarbinti? Anksčiau…
Kaip supratau, landžioti po svetimas pinigines yra gana geidžiamas lietuvių užsiėmimas. Gal todėl net ir šviežiai iškepti Lietuvos finansų blogeriai labai greitai susilaukia portalų dėmesio. Taip nutiko ir man – po pirmojo bloginimo mėnesio, jau, žiū, duodu savo pirmąjį interviu. Ne bet kam, o Verslo Žinioms. Na, neslėpsiu, malonu. O ypač papulti į VŽ. Visą interviu skaitykite čia. Update ateities kartoms: interviu netgi pakilo iki #6 vietos prie skaitomiausių. SVARBU! Kadangi VŽ straipsnis yra premium, o aš autorines teises gerbiu, bet tuo pačiu noriu suteikti šansą savo skaitytojams su manimi labiau susipažinti, tai savo siųstus atsakymus be VŽ redaktūros įkeliu…
Kaip jau rašiau pirmoje šio įrašo dalyje – pajamos ir išlaidos yra kaip diena ir naktis. Ne tai, kad labai skirtingi, o tai, kad eina vienas po kito. Todėl jeigu dar neskaitėte, rekomenduoju pradėti nuo įrašo apie pajamų valdymą. O išlaidas nuodugniai sekti aš pradėjau ganėtinai neseniai ir tą darau jau apie 10 mėnesių. Kiekvienas esame skirtingas ir kai kuriems žmonėms išlaidų sekimas yra ne tai, kad būtinas, bet tiesiog privalomas stabiliems finansams užtikrinti. Aš asmeniškai niekada nebuvau išlaidūnas. Niekada neturėjau vartojimo paskolų, nepirkau į kreditą ir tiesiog – natūraliai gyvenau pagal tuo metu gaunamas pajamas, o ne ateities lūkesčiais.…
Išlaidos. Vienas žodis, kuris gali būti pokalbio žudikas. Ar šeimoje, ar darbe, ar draugų būryje, šis žodis, ypač sujungtas su „valdymas”, „mažinimas” ar „optimizavimas”, tikrai neneša pozityvios auros ir asocijuojasi su nepritekliumi, savęs ribojimu ir apskritai laisvės praradimu. Tačiau, čia yra blogas apie pinigus. O pajamos ir išlaidos yra kaip diena ir naktis. Ne tai, kad labai skirtingi, bet tai, kad eina vienas po kito. Kaip jau supratote iš mano praėjusio įrašo – pinigų niekada nebus gana. Todėl nori nenori, kad ir kiek uždirbtum, išlaidas valdyti privalai. Nesakau, kad privalai jas sekti iki cento, gyventi pagal biudžetą ar kitaip mažinti…
Ar atsimenate studentavimo laikus, kai visą mėnesį pragyventi galėjote už 500 litų? Taip, buvo šioks toks nepriteklius, na, bet išgyventi pavyko. Dabar su tais pačiais 150 Eur nelabai ką nuveiksi ir sakysite man – bet juk infliacija!!! O aš atsakysiu, kad taip, iš dalies kalta pinigų infliacija, bet didžioji dalis atsakomybės krenta ant kito tipo infliacijos – gyvensenos. Gyvensenos infliacija, tarptautiniuose žodynuose žinoma kaip lifestyle inflation, yra reiškinys, kai augant jūsų pajamoms, auga ir išlaidos. Na, čia turima omenyje, kad jeigu studentavimo laikais galėjote dalintis kambariu su kitu žmogumi, tai pasiekus tam tikrą amžių jau net bendra laiptine su kitais…
Noriu pasidalinti ką su savo investicijomis nuveikiau per pastaruosius pusę metų. Vėliau dalintis planuoju kas ketvirtį, bet kadangi pirmojo ketvirčio pabaigoje šio blogo dar nebuvo, tai vienu ypu pasidalinsiu už visus pusę metų. Pirmąją, 2020 metų pradžios apžvalgą, galite paskaityti čia. Rekomenduoju, kad geriau suprastumėte pokyčius, kuriuos atlikau. O jų buvo tikrai daug. Kol kas vyksta apsivalymas, išsigryninimas. Daug skaitau, daug naujo sužinau kiekvieną mėnesį, tad visi šie 2020-tieji yra paskirti labiau strategijos formavimui ir reguliarių žingsnių sudėliojimui nei ramiam staying the course. Kol kas pas mane visiškas bardakas, bet todėl ir noriu dalintis, nes nuolat vyksta pokyčiai. Kol kas…
Praėjusiame įraše pasidalinau mintimis apie dividendus, o jei tiksliau – apie būdus, kaip įmonės kuria vertę savo akcininkams. Pagrindinė to teksto žinutė – dividendų dydis neturėtų būti esminis faktorius renkantis į ką investuoti, nes įmonė grąžą investuotojams gali kurti ir kitais būdais. Šį kartą noriu papasakoti šiek tiek plačiau kodėl aš asmeniškai, kaip ilgalaikis investuotojas Lietuvoje, visiškai nenoriu dividendų. Prieš jums pašėlstant, pabrėžiu – dividendai yra gerai, tiesiog dabartinėje gyvenimo stadijoje ir mokesčių aplinkoje aš asmeniškai renkuosi jų negauti. Na, bent jau tiesiogiai negauti. Mokesčiai Kaip dar 18 amžiuje rašė Benjamin Franklin: šiame pasaulyje neišvengiami yra tik 2 dalykai –…
Investavimas šiais laikais greitas ir patogus. Akcijų įsigyti gali per programėlę autobuse ar kontempliuojant ant tualeto. Tačiau, spaudinėjant skaitmenizuotus akcijų pirkimo patvirtinimus gali pasimiršti ką mes čia iš tiesų perkame. O juk už kiekienos akcijos, ETF’o ar fondo slypi realus, dažniausiai fizinis verslas. O koks bet kokio verslo tikslas? Ne kurti inovatyvius produktus, būti rinkos lyderiu ar tuo labiau gelbėti pasaulį mažinant CO2 emisiją. Taip, šie dalykai svarbūs ir nėra mutually exclusive, tačiau bet kokios įmonės prioritetas Nr.1 – didinti investicijų grąžą savo akcininkams. Šis įrašas yra dviejų įrašų 1 dalis ir jis mano galvoj sukosi jau kurį laiką, matant…
Pasipasakojus kodėl aš investuoju į ETF’us, natūralus klausimas kyla – į kokius? Skaitytojas komentaruose teisingai pastebėjo, kad esant šitokiai galybei skirtingų ETF’ų, pastarąjį pasirinkti gali būti taip pat sunku kaip ir sėkmingą akciją. Vistiek yra ką analizuoti, skaityti, domėtis, tai kuo tai skiriasi nuo akcijų? Na, mano nuomonė šiuo klausimu gana kategoriška. Tikrai yra ką analizuoti net ir įsigijant ETF’us, bet pradedant – visiškai neverta. Pradžių pradžiai, kurią aš vadinu pirmus 5-10 investavimo metų, o daugeliui žmonių ir visam gyvenimui, pakanka vieno vienintelio ETF’o. Visa kita ateis savaime. Jeigu augant portfeliui domėsitės finansais, skaitysite knygas, ieškosite mažesnių svyravimų ar stabilesnės…
Kaip jau turbūt supratote, išsirinkti tos vienos vienintelės įmonės ir ant jos lošti visą savo ateitį man nėra priimtina. Kaip ir nėra patrauklu skirti laiko akcijų analizei, nes kas aš toks, kad tą darydamas rasčiau kažką, ko dar nėra radęs Wallstreet’as? Man puikiai tinka tiesiog augti kartu su visa rinka ir būtent tam tikslui 1975-aisiais John C. Bogle į rinką paleido smulkiam investuotojui skirtus Vanguard ETF’us. Kas yra ETF? ETF yra Exchange Traded Fund. Tai yra lyg akcijų fondai, tačiau vietoj to, kad samdytų profesionalų ir labai brangų fondo valdytoją, kuris renkasi akcijas už jus, ETF’ai tiesiog išsikelia tikslą sekti…